Atviras komisijos ratas  2010 03 13 Viktorija Ivanova 7 meno dienos Nepraėjus keliems mėnesiams po romano „Rugiuose prie bedugnės" autoriaus J.D. Salingerio mirties, duoklę jo Holdenui atiduoda šiandienos Martynas. Tiesą pasakius, gali kilti mintis - kodėl Martynas, o ne pats Holdenas? Kodėl Justo Tertelio, neslepiančio ne tik aliuzijų į „Rugiuose prie bedugnės", bet ir pasiskolinusio visą Salingerio romano matricą, kūrinys gali būti pavadintas autorine pjėse, o ne romano inscenizacija ar perdirbiniu? Ar dėl to kaltos sunkios autorinių teisių grandinės, kaustančios Salingerio kūrybą ir neleidžiančios jos nei inscenizuoti, nei ekranizuoti? Nesiimant analizuoti autorinių klausimų, reikia pasakyti, kad teatro laboratorija „Atviras ratas" jau antrus metus „Versmės" festivalyje pristato aktorių pjesių skaitymus, kurie neilgai trukus tampa spektakliais. Užpernai kaip dramaturgai debiutavo Justas Tertelis, pristatęs „Vienaveiksmę monopjesę pradedančiam aktoriui" ir Lauryno Juknos slapyvardžiu prisidengusi Marija Korenkaitė su pjese „Pabėgimas į Akropolį". Pernai „Juknų" kūrybinę biografiją papildęs „Laurynas", kitaip žinomas Justo Tertelio vardu, pristatė „Versmės" festivalio, o vėliau ir „Atviro rato" publikai spektaklį „Sudie, idiotai, arba Ne rugiuose, bet prie bedugnės". „Atviras ratas" į savo kompaniją, sudarytą iš Giedriaus Kielos, Ievos Stundžytės, Justo Tertelio ir Benitos Vasauskaitės ar Vestos Šumilovaitės kuriamų personažų, šįkart pasikvietė ne tik savo mokytoją ir režisierių Aidą Giniotį, bet ir buvusį dėstytoją Vladą Bagdoną bei aktorę Aldoną Vilutytę. Liko dar nepaminėtas pagrindinis, labiausiai dėmesio vertas atradimas - Ainio Storpirščio Martynas. Sužavėjęs per „Versmės" festivalį, premjeriniuose spektakliuose jaunas aktorius atrodė kiek susikaustęs, bet lūkesčius pateisino. Gal per pjesės skaitymą netikėtas žiūrovų spaudimas - jie užpildė ne tik Nacionalinio dramos teatro Mažosios salės kėdes, laiptus, bet ir sceną, apstojo komisiją, ratu susėdusią aplink Martyną, - sukėlė netikėtus aktoriaus emocijų proveržius, todėl ir spektaklio ritmika rodėsi tarsi karščiuojanti, neracionaliai, bet logiškai šokčiojanti? Prie kokios bedugnės stovi spektaklio protagonistas Martynas - pirmo kurso nebaigęs, maištingas ir spalvingas tipas? Kol Holdenas Kolfildas mėgavosi bedugnės artumu rugiuose, Martynui tenka kitoks likimo pokštas, jo paties žodžiais tariant, „šūdų duobė". Vidury scenos, apsuptas ant stalų parimusių komisijos narių, kurių veidus vos gali įžvelgti stalinės lempos šviesoje, pasirodo Ainio Storpirščio Martynas. Jau savo pasisveikinimu „Sveiki, idiotai" ir atsakymu į klausimą, kur jis manosi esąs, - „teatre", Martynas deklaruoja aiškią gynybinę poziciją - jis nesileis puolamas, jis puls pats. Saugos savo teritoriją ne kitaip, o pasislėpęs po tragedijos ir komedijos kaukėmis. Jaunuolis stengiasi išlaikyti distanciją tarp savęs ir tardytojų, o kartu ją griauti. Martynas griežtai atsisako kalbėti apie tėvus, be to, supranta, kad ne jis vienas yra „padėtyje be išeities", kad ir tardytojų situacija priklauso nuo jo. Taigi jis nesibodi į klausimus atsakinėti klausimais, nebijo peržengti asmeninės erdvės ribų ir, pritūpęs prie vienos iš komisijos narių, pasakoti apie draugo lytinius santykius. Martynas saugo savo erdvę, į kurią braunasi komisijos nariai. Spektaklio struktūra kiek kinematografiška - dabartį keičia praeities vaizdai, juos prisiminti Ainio Martynui padeda kintantis apšvietimas ir bevardžiai komisijos nariai, virstantys kęstučiais, dareliais, vienuolėmis, prostitutėmis, dėstytojais, mokytojais, apsauginiais, suteneriais ir t.t. Komisijos narių eskiziškumas „šlubuoja" , kai jie mėgina suteikti savo tardytojui spalvą. Gal labiausiai erzinantis buvo G. Kielos pasimetimas: jo suvaidintų agresyvių kambario draugo ir eglutės sargo personažų spalvomis persismelkė ir komisijos nario elgsena bei leksika. I. Stundžytė kiek susitapatino su iš praeities „prikelta" vienuole ir tarsi bandė tapti gėrio, tolerancijos, atjautos simboliu. Tam tikrų atspalvių turėjo ir A. Vilutytės, A. Giniočio bei V. Bagdono komisijos nariai, tačiau tai neužgožė bespalvės komisijos narių tipizacijos. Taip pat netrukdė ir J. Tertelio pasirinktas atspalvis - joks. Jo vaidinamų personažų bruožai nepersidavė tardytojo personažui, jis išliko abejingas ir neutralus. Nors Martynas savotiškai ginasi ir stengiasi apsaugoti savo asmeninį gyvenimą, komisijos posėdis primena psichologinės terapijos seansą. Komisijos narius po kurio laiko suvoki jau ne kaip priešus, jie tik padeda atskleisti eižėjantį Martyno vidinį pasaulį. Brolio mirtis ir nesustabdomas aplinkos kitimas verčia Martyną elgtis kiek per paaugliškai (nors galima suprasti, kad jis įpusėjęs pirmą kursą), bet ilgainiui tai pasiteisina. Į pateiktus klausimus jis atsakinėja kartais lakoniškai, kartais pradeda nuo tolimos priešistorės, tarsi tardymo metu norėtų išsikalbėti apie tai, kas jam iš tiesų rūpi. Žaisdamas „teatrą" ir vaidindamas komisijai tai visiškai infantilų, tai beatodairiškai grėsmingą tipą, Martynas pasiekia kritinį tašką ir supranta, kad spektaklis - ne apie jį. Jis čia tik priemonė rasti kitą žmogų. Iki šiol vaidinęs publikai, į kurią kartais net kreipiasi, Martynas nutraukia savo monospektaklį ir ima klausytis. Tačiau savotiškas „teatro teatre" motyvas spektaklyje nenutrūksta. Greitas spektaklio tempas (šį įspūdį dar sustiprina greitakalbe beriamas Martyno monologų srautas) sulėtėja Martynui mintimis grįžtant į savo miestelį ir susitinkant su žmonėmis. Susitikęs Miglę (Benita Vasauskaitė, Vesta Šumilovaitė) Martynas neatkreipia dėmesio į keistą jos būseną, bet išgirdęs apie ją iš komisijos narių stengiasi bendradarbiauti. Vladas Bagdonas spektaklyje „Sudie, idiotai..." atlieka vieną esminių vaidmenų. Dramaturgiškai jis gal ir neišsiskiria iš kitų veikėjų, bet aktoriaus energetika ir orus stotas puikiai kontrastuoja su Martyno jaunatviška gestikuliacija ir maištingu maksimalizmu. Martyno ir Miglės mokytojas padeda paskutinį šios istorijos tašką. Martynui galiausiai tylint ir klausant atsiveria kita istorijos pusė - „pasirodymas" baigėsi, Martynui tik dabar paaiškėjo, kad jis buvo ne scenoje, o po didinamuoju stiklu. V. Bagdono Mokytojas liūdnos gyvenimo patirties prislopintu balsu sako, kad „viskas bus gerai" ir vien iš švelniai virpančio balso supranti, kad jis pats tuo nėra tikras, tik labai norėtų tikėti. Kai kūniškumas supinamas su šilumos troškimu, supranti, kokie svetimi vieni kitiems yra žmonės. Tačiau „Sudie, idiotai" - ne apie dingusį žmogų. Net ne apie dingusius žmones mumyse. „Sudie, idiotai..." - tai spektaklis apie liūdnus žmones, pavargusius ieškoti žmonių kituose. Tačiau vien tai, kad yra tokių gyvo nervo nestokojančių personažų kaip Holdenas Kolfildas, o šiandien ir Martynas, leidžia neprarasti vilties. Ainis Storpirštis, išvedęs Martyną į sceną, neleidžia suabejoti nei jo kūno kalba, nei išsakytomis mintimis. Sveikintina ir Aido Giniočio iniciatyva skatinti savo mokinius rašyti pjeses, ir aktyvi „Atviro rato" eksperimentinė dramaturginė veikla. Retas teatras Lietuvoje turi savo dramaturgą, o dar retesnis turi tokį, kuris ne tik parašytų, bet ir suvaidintų savo pjesėje.

Atgal