Pirmųjų įspūdžių skonis
„Aš prisimenu“ – toks motyvas lydi Aido Giniočio studentų spektaklį-laboratoriją „Atviras ratas“. Muzikos ir teatro akademijos trečiakursiai, sėdėdami ratu tarp žiūrovų, prisimena istorijas iš savo vaikystės.
Apie tai, kaip mamos stalčiuje surastus 36 flomasterius Kalėdų Senelis atnešė vyresniajam broliui, o tau – tik devynias spalvas. Apie didžiausias vaikiškas paslaptis. Apie tai, kaip nuskuto plaukus – kad stipresni augtų.
Istorijų herojai palengva „auga“, vaikai tampa paaugliais. Prasideda pirmieji konfliktai. Pirmos meilės. Šokiai. Muštynės. Pirmo bučinio skonis.
Pagrindinio herojaus nėra. Visi turi galimybę papasakoti svarbiausias akimirkas. Kalba savo vardu. Jeigu reikia partnerio – mamos, tėčio ar kiemo draugo – duria pirštu į kurso draugą ir tas stojasi vaidinti.
Viso vaidinimo metu aidi juokas. Nes iš tiesų kiekvienas mūsų esame išgyvenę panašias istorijas ir panašius stiprius jausmus. Tada skaudėjo.
Šiandien juokiamės, sugrįžę ir pagiję. Patyrę daug šiurpesnių dalykų nei tada, kai savo akimis matėme, kad Kalėdų Senelis persirengia ir virsta paprasčiausiu dėde Rimu, kuriam mama sumoka pinigus.
Kalbėti apie realius vaikus
A.Giniočio studentai vaidino Jaunimo teatro Salėje 99.
Prieš septynetą metų toje pačioje salėje laboratoriją surengė žymi švedų režisierė Suzanne Osten, teatro vaikams reformatorė.
Keturiasdešimt jaunų lietuvių artistų, švedų režisierės išprovokuoti, vienas po kito pasakojo savo vaikystės įspūdžius.
Atrodė: štai kaip galima sukurti jaudinantį vaidinimą vaikams, užuot iškreiptu balsu amžinai vaizdavus kiškius piškius ir pelenes su raudonkepuraitėmis.
„Šitie vaikai verti, kad apie jų gyvenimą būtų kalbama nuo scenos“, – drąsino S.Osten.
Tačiau tokių vaidinimų Lietuvoje nepasipylė, nors į Atviros Lietuvos fondo surengtą laboratoriją tada buvo susirinkę aktoriai iš daugelio šalies teatrų.
Tiktai Juliaus Dautarto teatre „Menas“ buvo vaidinamos „Kiemo istorijos“ – unikalus autobiografinis spektaklis.
Matyt, nėra labai paprasta iškelti iš sielos gelmių tai, kas kažkada atrodė be galo svarbu. O gal dar ir rizikos esama – ar bus publikos? Ar kam nors skaudės tavo nuskusta galva?
Atvirumas atsirado palengva
A.Giniotis „Atviro rato“ idėją kildina iš kitų šaltinių. Kažkada jam įspūdį padarė JAV kino aktoriaus Roberto de Niro interviu, kur jis pasakojo apie studijas pas žymųjį pedagogą Lee Strasbergą.
Aktoriai susėda ratu ir pasakoja istorijas, iš kurių supranta: kas esi, ką gali, ko negali.
Atvirumas scenoje, kaip rodo A.Giniočio patirtis, nėra lengvai pasiekiamas.
Ne visiems artistams priimtina kalbėjimo apie save forma. „Idėja n metų brendo“, kol įsikūnijo su dabartiniais studentais, „darbščiais ir smalsiais“.
Jiems, pasakojo režisierius, iš pradžių irgi „atrodė, kad jie neturi ką pasakyti, tik visokius niekus. Vėliau istorijos palengva atsirado. Atsirado ir atsivėrimo skonis.
Tai ir psichoterapija, ir teatro žaidimas su savo taisyklėmis. „Atvirame rate“ atsiranda bendruomenės jausmas.
Žiūrovas susitapatina su tuo, ką girdi, ir apsivalo“.
Žiūrovai klauso nuščiuvę
Pirmąkart su žiūrovais „Atviras ratas“ susidūrė rugpjūčio mėnesį Vokietijoje, 50 km nuo Berlyno, kur Trebnico rūmuose įkurtas Menų kaitos centras. Pavyko net vaidinimai, kai pramaišiui su lietuvių studentais „Atvirame rate“ dalyvavo vokiečiai.
Premjera Lietuvoje įvyko rudenį Alytuje per „Asitežo“ festivalį vaikams ir jaunimui. „Spektaklis kamerinis, o žiūrovų susirinko taip gausiai, kad buvau išsigandęs: mano studentai sutriks, prapuls, jų paprasčiausiai niekas negirdės. Tačiau aš klydau. Taip gerai klausė!“ – džiaugėsi A.Giniotis.
Porą kartų „Atviras ratas“ pasirodė žiūrovams Jaunimo teatro Salėje 99. Žiūrovai plūste plūdo, tačiau A.Giniotis nesirengia iš savo studentų sėkmės daryti komercijos. Atvirumas neįkainojamas ir neeksploatuojamas.
Bet šiais interneto laikais „Atviras ratas“ pasirengęs ir virtualiam bendravimui savo svetainėje www.atvirasratas.lt
O ateityje – kelionė į studentų teatrų festivalį Brno mieste Čekijoje.
