Teatras belaukiant teatro

Šarūnė Trinkūnaitė , Kultūros barai,2008 07/08

(...) Kita vertus, seniai laukiamo jaunosios režisūros sukilimo, pasak Gruszcynskio, - „tėvažudystės“ problemą vis dėl to pradėta spręsti. Iš teatrologinių diskusijų plotmės ji bent jau persikėlė į sceną, tai atsitiko visų pirma Menų spaustuvės projekto „Atvira erdvė“ iniciatyva. Įvykęs ir, regis, labiausiai vykęs pastarojo meto režisūrinis debiutas – režisieriaus Rimo Tumino studento Artūro Areimos „Kelionė į kambario vidų“ – šiuolaikinio lietuvių teatro siužetų repertuarą praplėtė jauno žmogaus mėginimais suvokti save ir pasaulį, gal ir be tokio laukiamo „tėvažudiško“, t.y. įkūnijančio absoliutų autentiškumą, polėkio. M. Walczako pjesės interpretacija simboliškai siejasi su „Atviro rato“ – jaunystę lietuvių scenoje, ko gero, gražiausiai reprezentuojančios trupės – monospektakliu „PRA(vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas)“, režisuotu Justo Tertelio. Artima jauno žmogaus savivoką nagrinėja iš tam tikro atstumo ir primygtinai pabrėžia pasakojimo teatriškumą. Tertelis remiasi asmenišku kalbėjimu, išsikalbėjimu, kad atskleistų pradedančio aktoriaus patirtį, dėlioja tipiškų jausenų – sutrikimo, baimės pradėti, pagundos atidėti ir pan. – mozaiką. Tertelio PRA atsirado iš atsivėrimo drąsos ir pastangų savistabai suteikti aktualumo,perteikiant „laiko atspindžius bei formas“.

Gebėjimas kurti aktualų teatrą, remiantis asmenine patirtimi, yra viena iš kertinių „Atviro rato“ meninės ideologijos gairių. Tiesa, naujausiu savo spektakliu – į tarpukario Lietuvos provinciją nukeliančia Kazio Binkio poemos „Sparnuotasis Matas“ inscenizacija – ši trupė ėmėsi kitokių aktualumo paieškų. Aido Giniočio „Sparnuotasis Matas“ pasakoja apie teatro gebėjimą verstis minimaliomis finansinėmis, bet maksimaliomis išradingumo,kūrybinės energijos sąnaudomis. Nepaprastai tikslus, preciziškas, sutelktas,traukiantis nelyginant magnetas, šis spektaklis yra užkrečiamai energingas, Binkio žodžių vėtringasis vitališkumas čia virsta gyvybingu teatriniu veiksmu.Jo energija, kaip ir kitų dviejų Giniočio spektaklių – „Juozapas ir jo svajonių apsiaustas“ Keistuolių teatre, miuziklas „Bučiuok mane, Keit“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, - yra labai pozityvi, skleidžianti gerumo aurą. Ko gero, pirmiausia ši pozityvi energija, tiesa, kartais pernelyg primygtinė, „Sparnuotajame Mate“ ir išskelia aktualią intonaciją, peržengiančią Binkio laikų nuorodas – „senoviškus“ kostiumus, tarmišką kalbėjimą, XX a. pr.lietuvių literatūrai artimą „amerikoniškų“ piršlybų siužetą.

A. Giniočio spektaklių energetika iš aistringomalonumo kurti teatrą ir iš neslepiamo noro teikti malonumą žiūrovams. Šiuo atžvilgiu Giniočio kūryba įsilieja į šiandieniniame lietuvių teatre, regis,srauniausią ir daugiausiai intakų turinčią malonumo teatro upę. (...)