Ridas Viskauskas. Keletas „Versmės“ festivalio įspūdžių

2008-11-18

 Lapkričio 5–15 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva Vilniuje vyko nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“. Renginys suteikė progą savo spektaklius parodyti ir regionų teatrams, kurie dėl finansinių ir organizacinių priežasčių Vilniuje vaidina retokai. Tiesa, spektaklių atranka – kiekviename festivalyje jautrus ir diskutuotinas klausimas. Tarkime, ar vertėjo Klaipėdos ir Panevėžio teatrams siūlyti vaidinti gerokai anksčiau sukurtus spektaklius pagal prozos kūrinių inscenizacijas? O kaip vertinti Alytaus teatro dalyvavimą (spektaklis „Istorija nuo debesies“) – ar kviečiantys dalyvauti festivalyje patys bent pažiūri spektaklius iš anksto? Ar neįdomiau būtų buvę pamatyti spektaklius pagal jaunų dramaturgų Mindaugo Valiuko, Gitanos Gugevičiūtės pjeses (Kauno mažasis teatras), „Lietuvos scenos“ pagirtą Alvydo Vizgirdos spektaklį „Milijonų šypsenų miestas“ (Klaipėdos pilies teatras; pjesė parašyta pagal atsiliepimus internete apie Jūros šventę)? O kur spektakliai vaikams, sukurti pagal lietuvių autorių kūrinius? Lėlių teatro žanras? Taigi rengėjams yra apie ką pamąstyti, kuriant ateities planus.

 Kūrybos sėkmė – bendradarbiavimas

 Susitikimą su dramaturgais ir režisieriais vedusi dramaturgijos tyrinėtoja Aušra Martišiūtė pažymėjo, kad festivalyje pastebimas įvairių kartų autorių repertuaras, pusiausvyra tarp klasikos pastatymų ir jaunųjų ieškojimų.

 Buvo paprašyti pasidalyti patirtimi ir pjesių autoriai. Visada malonu klausytis Jono Vaitkaus išminties. Prisiminęs, kaip rašė pjesę „Literatūros pamokos“ (Kauno valstybinis dramos teatras, 1985), režisierius sakė: „Nesu joks dramaturgas. Gyvenimas privertė – tema buvo prisirpusi. Mėginome su studentais kurti spektaklį pagal A. Saint-Exupery kūrinį „Mažasis princas“, nesisekė. Kai pasitelkėme studentų mokyklinę patirtį, jų sukurtas mokyklines istorijas, dramaturgija savaime atsirado. Aktoriai spektaklyje vaidino savo vardais.

 Režisierius ieško dramaturgijos visur. Jis savęs klausia: kas vyksta? koks konfliktas? kodėl net dabar jūs sėdite būtent taip? Norint parašyti socialinius reikalus atliepiančią pjesę, didelio talento nereikia. Medžiagos analizė, suvokimas duoda blaivų supratimą apie save. Dramaturgams reikia daug skaityti, domėtis vaizduojamaisiais menais. Režisieriui dažnai tenka spręsti, ar pjesė – literatūrinis iliustratyvus kūrinys, ar ne? Tie autoriai, kurie įvaldo medžiagą, teatre pastebimi ir laukiami. Pjesės autoriaus ir teatro bendradarbiavimas – sudėtinga tema. Žodis turi pavirsti kūnu. Dramaturgui reikia stebėti repeticijas. Juodas darbas – spektaklio tapsmas gyvu. Reikia žinoti aktorių galimybes. Reikia matyti ir vertinti, kas vyksta visuomenėje ir tavo gyvenime. Dabar teatrui rengiami studentai išskaidyti po įvairias institucijas – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, Vilniaus dailės akademiją. Iš teatro praktikos dingsta ištisi scenografų kursai...“

 Marija Korenkaitė, prisimindama pjesės „Pabėgimas į Akropolį“ sukūrimo aplinkybes, teigė: „Atviro rato“ teatrui reikėjo naujos medžiagos, kad galėtume kartu vaidinti. Mes nuo pirmo kurso dirbome kartu – kaip aktoriai, režisieriai, dramaturgai. Interpretavome temą, kūrėme naujas situacijas.“ Jos pedagogas režisierius Aidas Giniotis minėjo, kad nūnai dominuoja menininko saviraiška šiuolaikiniame teatre. Darbui su dramaturgu reikia laiko.

 Pokalbio pabaigoje A. Martišiūtė pasiūlė ateityje įkurti kokį dramaturgų ir režisierių klubą, kuriame šie galėtų artimiau susipažinti, keistis idėjomis.

Spektaklis – komandos išbandymas

 Kokią dramaturgiją teatras statytų, visada iškyla kūrybinės komandos pajėgumo klausimas. Turiu galvoje Šiaulių dramos teatro spektaklį „00:45 pagal Goldingą“. Herkaus Kunčiaus dramaturgija apskritai nėra lengvai scenoje išreiškiama (prisiminkime a.a. Valdo Pranulio liūdno likimo spektaklį „Sučiuptas velnias“ Nacionaliniame dramos teatre). Viena vertus, šį autorių linksma skaityti, atpažinti, kokiomis literatūros priemonėmis jis skelia ironijos kibirkštis. Kita vertus, autorius – šnekutis, kartais „užsižaidžia“ teksto galimybėmis, o veikėjų tarpusavio sąveikos reikalą pamiršta... Šiaulių spektaklio veiksmas vyksta mokykloje – abstrakčioje laiko ir vietos požiūriu. Režisierius Albertas Vidžiūnas pjesę pateikė kaip buitinį psichologinį kūrinį. Ir nepataikė žanro bei stiliaus požiūriu. Pjesė nedėkinga atskleisti sudėtingus charakterius, jie „neišrašyti“. Situacija – kaip „bjauriame anekdote“: moksleiviai, gresiant rašto darbui, išgąsdina mokytoją Teresę (Silvija Povilaitytė), ši – keberiokšt, užverčia kojas! Tuomet užverda košė: ką daryti su lavonu? Moksleiviai rietenų metu atsiskleidžia kaip bjaurūs pagedę sadistukai. Bet... mokytoja, pasirodo, pokštininkė! Ligi valiai prisiklausiusi mažųjų pabaisų šnekų, ji strykteli kaip niekur nieko, už išplepėtas šeimos paslaptis trinkteli antausį sūnui, besimokančiam toje pačioje klasėje, ir tęsia kontrolinį. Spektaklis iliustruoja mažųjų siaubūnų elgesį, jų vidinį pagedimą. Bet kokia prasmė buvo jį kurti, nelabai supratau... Pradžiugino Monika Šaltytė Anelės vaidmeniu: trapi jos „moksliukė“, bet kalnus nuverstų, kovodama už save, kandi, aštri, įžūli...

 Įsivaizduoju, kaip virpėjo pirmųjų „Literatūros pamokų“ vaidintojų širdys, kai jie žiūrėjo Vytauto Kaniušonio Panevėžio teatre „Menas“ režisuotą spektaklį pagal Jono Vaitkaus pjesę. Emocinė atmintis, sentimentai... Pats spektaklis, kiek prisimenu 1985 m. vaidinimą, man pasirodė kaip pažodinis atkartojimas. Skirtumų yra, bet jie labiau techninio pobūdžio (aišku, J. Vaitkaus kursas vaidybos požiūriu buvo stipresnis; aname spektaklyje visi aktoriai kūrė po kelis vaidmenis: moksleivio ir mokytojo; ankstesniame vaidinime geriau organizuotas ritmas), o pati interpretacija, vaidmenys – it iš ano meto spektaklio (net seneliuką Lapę vaidinantis Panevėžio aktorius atkartoja Povilo Budrio kurto veikėjo eiseną, kalbėseną). Ar pačiam režisieriui buvo įdomu ir naudinga užsiimt savotiška spektaklio restauracija, nežinau...

 Ką gali aktoriaus asmenybė, teko įsitikinti Andriaus Bialobžeskio monospektaklyje „Katinas Temzėje“. Anetos Anros kūrinys – šmaikštus pasakojimas apie Londone atsidūrusios merginos nuotykius ieškantis darbelio. Pati veikėjos asmenybė ir biografija paliko klausimų: o ką ji veikė Lietuvoje? kokie jos santykiai su šeimos nariais? kas jai iš esmės rūpi ir skauda? kokios jos vertybės? Londone ji juodo darbelio nedirbo, su kavalieriais labiau flirtavo, lengvo ieškodama gyvenimo... Taigi A. Bialobžeskis šiai egocentriškos merginos istorijai suteikė dramatizmo, skaudžios saviironijos. Aktorius meistriškai dirba su tekstu: didžiulė energija, santykis su publika ir pasakojimo veikėjais, įvairūs kontrastai, potekstės, mikrofono galimybės... Tiesa, kodėl merginos „vidiniam balsui“ pasirinktas aktorius vyras, nesupratau. Šiaip Gintaro Makarevičiaus sumanymas, kuriame jungiamas teatras ir videofilmas (epizodai, kuriuose mergina bendrauja su kitais veikėjais, nufilmuoti „kalbančių galvų“ stiliumi) paliko gerą įspūdį darbo su aktoriais požiūriu. Šaunuoliai visi filmavęsi ir sukūrę labai niuansuotus charakterius: Ramūnas Cicėnas, Sergejus Ivanovas, Lukas Petrauskas, Aušra Pukelytė, Sigitas Račkys, Vytautas Rumšas, Dainius Svobonas, Mantas Vaitiekūnas...

 Kaip sėkmingas studijinio darbo pavyzdys galėtų būti „Atviro rato“ spektaklis „Pabėgimas į Akropolį“ (pagal Marijos Korenkaitės pjesę; rež. Aidas Giniotis). Tai ne „sukaltas“, ne „pastatytas“ spektaklis, o išaugintas, lipdant etiudą po etiudo, ieškant, tobulinant... „Atviras ratas“, sakyčiau, „kampuotėja“, aštrėja: lyrizmo, kuris žavėjo garsiajame išpažintinių istorijų spektaklyje „Atviras ratas“, mažiau. Atsirado socialinio kandumo, skaudesnės ironijos.

 Spektaklio pagrindas – dviejų Rokiškio paauglių – Živilės (Marija Korenkaitė) ir Dariaus (Vytautas Leistrumas) tragikomiška pirmos meilės istorija. Ją kūrėjai panardino į infantilią aplinką, kurioje prekybos centras „Akropolis“ yra aukščiausias gėris ir buvimo šioje žemėje prasmė. Spektaklis – dinamiškas etiudų kaleidoskopas, kuriame keičiasi įvairūs socialiniai tipažai, nuotaikos. Ryškėja nelabai patraukli šiuolaikinės Lietuvos, kurioje išsilavinusių kultūringų žmonių mažuma, panorama. Tikiuosi, šį spektaklį „Atviras ratas“ greitai vėl vaidins ir dar bus proga prie vaidinimo grįžti. Vaidinimą kaip kokį priešnuodį jaunimo infantilioms iliuzijoms reikėtų rodyti Lietuvos regionuose, nes visokie „žvaigždžių fabrikėliai“, regis, stipriai apnuodija nebrandžias smegenėles...

 Iš fragmentinių festivalio įspūdžių didelių išvadų nepadarysi. Tačiau akivaizdu, jog literatūrinė vertybė, atsidūrusi netinkamose rankose, gali scenoje ir prapulti. O tekstas, kuris popieriuje didelio įspūdžio gal ir nekelia, išmintingo režisieriaus (pedagogo) ir talentingų aktorių dėka scenoje gali virsti puikiu spektakliu.

 "Literatūra ir menas"