Lietuvos rytas, Mūzų malūnas 

 Publika dainavo drauge su jaunais aktoriais

Justina JURGAITYTĖ

2008-06-09

Ne tik lietuvių, bet ir kai kurių užsienio festivalių publika gerai žino „Atviro rato“ grupę, kukliai pasivadinusią teatro laboratorija. Juos ypač išgarsino improvizacijų spektaklis „Atviras ratas“.

„Atviro rato“ artistų egzaminai į „Menų spaustuvę“ sutraukė didžiulį būrį gerbėjų.

„Atviras ratas“ turi nuolatinį repertuarą, dalyvauja tarptautiniuose festivaliuose, jau ne kartą pelnė Auksinį scenos kryžių ir ne vieną kitą profesionaliojo teatro prizą.

Gegužės pabaigoje buvo proga suvokti, kad visi šie šaunūs jauni menininkai kol kas tėra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai magistrantai.

„Menų spaustuvėje“ tris vakarus vyko šio kurso, vadovaujamo Aido Giniočio, diplominiai egzaminai – spektakliai, sukurti per dvejus studijų magistrantūroje metus.

Jaunieji aktoriai parodė monospektaklio eskizą „Išlaisvinti Žaną“ (pagal Jeano Anouilho pjesę „Vyturys“) , vaidinimą vaikams „Senelės pasaka“, satyrinę agitaciją pagal Kazio Binkio eiles „Skrajojantis Matas“, Justo Tertelio parašytą pjesę „PRA“ ir muzikinį vakarą.

Egzaminų vertinimo komisijai pirmininkavo svečias iš Gruzijos – Tbilisio Šota Rustavelio teatro ir kino universiteto rektorius profesorius Giorgis Margvelašvilis.

G.Margvelašviliui patiko visi „Atviro rato“ spektakliai. Ypač jį sužavėjo „Skrajojantis Matas“ ir „PRA“, režisuoti A.Giniočio.

„PRA“ – tai šio kurso studento J.Tertelio monopjesė, kurią jis pats ir vaidina.

G.Margvelašviliui studento dramaturgija pasirodė talentinga, o pats aktorius, kalbantis apie kliūčių kupiną pradedančio menininko dalią, – nuoširdus ir laisvas.

Po „Skrajojančio Mato“ G.Margvelašvilis plojo atsistojęs. „Tai dariau toli gražu ne iš solidarumo publikai, kuri irgi plojo stovėdama. Spektaklis džiugino jaunų aktorių tikėjimu tuo, ką daro. Be to, puikus vertimas leido visiškai įsijausti į reginį“, – tikino G.Margvelašvilis.

G.Margvelašvilis džiaugėsi tobulėjančia Lietuvos teatro mokykla, jaunų aktorių entuziazmu, energija ir disciplina.

„Visi jaunųjų teatrai panašūs savo energija, bet lietuviai daug labiau paiso režisieriaus pastabų, atsiduoda jų sprendimams. Tuo tarpu gruzinai pasikliauja improvizacija ir kiekviename spektaklyje stengiasi šį tą pridėti nuo savęs“, – kalbėjo svečias.

Po „Senelės pasakos“ įsiaudrinę vaikai klausinėjo tėvų, kada vėl eis žiūrėti šio spektaklio. Tėveliai, pogarsiai niūniuodami spektaklyje skambėjusių dainų melodijas, šnabždėjo jiems: „Greitai“.

Šį spektaklį A.Giniotis ir keturi jo studentai improvizuoja pagal Salomėjos Nėries eiliuotą pasaką – teatras atsiranda tarsi iš nieko, iš paprastų daiktų ir aktorių vaizduotės.

Pasak komisijos pirmininko, tokių uždegančių, kupinų fantazijos, publiką įtraukiančių spektaklių šiandien ypač reikia: „Ir ne tik mažam vaikui, bet ir vyresniam žiūrovui“.

„Atviro rato“, šiemet gavusio oficialaus teatro vardą, gerbėjų ratas – didelis. Tai matyti iš žiūrovų reakcijos. Ne vien per „Senelės pasaką“ jie atmintinai žino spektaklio melodijas ir dainų tekstus, per vaidinimus dainuoja drauge su aktoriais.

G.Margvelašvilis „Atviro rato“ diplominių egzaminų maratoną reziumavo taip: „Lietuvos teatras visada buvo ir bus vienas stipriausių. Aš tik dar kartą tuo įsitikinau“.