ATVIRAS RATAS: Mes einame ne į sceną, o pas žiūrovus

Parengė B. Tilmantaitė www.bernardinai.lt  2008-02-05 

Teatro laboratorija ATVIRAS RATAS kuria netradicinius spektaklius, nuoširdžiai bendrauja su publika, nebijo scenoje pasakoti apie save. „Išdrįsti kalbėti, tai tas pat kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą - nesibaigiantis. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas – atverti tą ratą“, – taip savo teatro idėją pristato ATVIRAS RATAS.Jie nedrįsta teigti, kad rado, taigi sakosi tik ieškantys naujos teatro kalbos. Tačiau „Atviro rato“ principai ir jų kūryba – neabejotinai kažkas nauja bei savita. Tai žavi ne tik teatro mėgėjus, bet ir tuos, kurie teatru niekada nesidomėjo.Daugiau apie „Atvirą ratą“ pasakoja aktoriai Justas Tertelis, Benita Vasauskaitė ir Vytautas Leistrumas.

Pradžia

Benita: 2002-aisiais įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, aktorinio meistriškumo kursą. Mums vadovavo profesorius Vladas Bagdonas, asistentas buvo režisierius Aidas Giniotis. Pirmaisiais metais studijavome pagal klasikinę aktorių rengimo programą, o antraisiais A. Giniotis paraleliai su mumis pradėjo dirbti kiek kitokiu būdu. Akademijoje tai buvo itin nauja - eksperimentas.

Justas: kurdami spektaklį „Atviras ratas“, mes susiformavome kaip trupė ir labai nesinorėjo išsiskirti. Todėl ir buvo įkurta mūsų teatro laboratorija.

Vytautas: Nemanau, jog kada nors kuris iš mūsų būtų pagalvojęs, kad galėtume išsiskirti, nebūti visi kartu. „Atviras ratas“ beprotiškai mus suartino, suvienijo, leido pažinti vieniems kitus. O pažindamas kitą, supranti, kad jis toks pat, kaip ir tu.

Justas: Dauguma mūsų esame iš įvairių Lietuvos miestų. Visi labai skirtingi. Iš pradžių buvo sunku dirbti komandoje. Kad galėtume pasipasakoti „Atvirame rate“, kiekvienam reikėjo peržengti per save. O kai atsiveri, atveri kitą... Taigi per tą spektaklį tapome komanda – pažįstame vienas kitą, žinome kas, kuo ir kaip gyvena.A. Giniotis ugdė mus nebijoti kalbėti apie save. Bet čia tik mokymo metodika, pradžioje nebuvo minties, kad viskas gali išaugti į spektaklį. Tai pajutome vėliau – supratome, kad tai, ką darome, yra įdomu, paveiku, nauja... Spektaklyje, tiksliau autobiografinėse improvizacijose, pasakojame savo autobiografijų ištraukas ir su kolegomis improvizuojame - vaidindami vieni kitiems padedame pasakoti. Mes patys kuriame dramaturgiją, patys režisuojame savo istorijas ir patys vaidiname.

Teatro laboratorija

Benita: Kodėl ATVIRAS RATAS? Yra keli atsakymai. Pats tiesiausias – pirmojo ir pamatinio mūsų spektaklio „Atviras ratas“ metu sėdime ratu ir atvirai pasakojame apie save. Vaidinant ratas iš tikrųjų atsiveria, visi tampa dalyviais.

Justas: Kai nusprendėme įkurti teatrą, logiška, kad jį taip pat pavadinome „Atviru ratu“ - tame spektaklyje užkoduoti mūsų kūrybos principas, idėja. „Atviras ratas“ – tai ir mūsų pačių požiūris į teatrą. Bendraujant su žiūrovais, mums svarbus atvirumas, nuoširdumas. Šiaip ar taip tai vis tiek yra teatras, bet stengiamės tai paversti lyg ir tokiu...

Vytautas: ...gyvenimo būdu.

Benita: Po truputį atrandam savo kelią, savo kalbą, jaučiam, kad tai yra teisinga, ir bandom eiti toliau.

Vytautas: Ko gero, kalbame nauja teatrine kalba. Per ilgą darbą ji įgavo savo specifiką, bruožus.

Justas: Tiesa, vaidiname ir Keistuolių teatro spektakliuose, o teatro laboratorijoje ieškome savų raiškos būdų ir realizuojame savo idėjas. Šitaip jau atsirado ketvirtas spektaklis. Taigi turime autobiografinių improvizacijų spektaklį „Atviras ratas“, spektaklį vaikams ir ne tik „Senelės pasaka“ pagal Salomėjos Nėries eilėraštį, spektaklį – satyrinę agitaciją pagal K. Binkio dramaturgiją „Skrajojantis Matas“...

Benita: ...ir dar Justas Tertelis yra parašęs monopjesę, kurią pats ir vaidina. Kaip ten ji vadinasi?

Justas: Vienaveiksmė monopjesė pradedančiajam aktoriui – PRA vieno aktoriaus vienos dalies prasidėjimas.

Vaidinti save - nelengva

Justas: Pradėdami dirbti su „Atviru ratu“ dramaturgijos ieškojome savo biografijose. „Atviras ratas“, kuris buvo rengtas kaip atsiskaitymas egzaminui dar antrais mokslo metais, tik vėliau išaugo į tikrą spektaklį.

Benita: Pasakoti apie save mums buvo labai sunku ir baisu. Toks darbo principas - sąmoningas režisieriaus A. Giniočio pedagoginis sprendimas. Mokydamiesi pagal klasikinę programą, aktoriai mokosi vaidinti kažką kitą ir tuomet susiduria su tokia problema – jiems sunku scenoje būti savimi. Todėl, kai pradėjom repetuoti, teisingiau būtų sakyti ieškoti „Atviro rato“, buvo labai sunku, nes reikėjo atsiverti, apie save papasakoti ne tik juokingas situacijas, bet ir skaudžius, asmeniškus dalykus.

Vytautas: Kad scenoje „Atvirą ratą“ galėtume „įsukti“, reikia labai daug dirbti, treniruotis (žodis „repetuoti“ čia nelabai tinkamas). Per tas treniruotes būna papasakojama ir tokių istorijų, kurių žiūrovas niekada neišgirs. Bet mes vienas kitą šitaip dar labiau ir geriau pažįstame, suprantame.

Atvirumas – universali kalba

Vytautas: Mums labai svarbus kontaktas su publika. Mūsų spektakliai -  tai kaip susitikimai su žiūrovais. Mes ne lipame ant scenos, bet einame pas žiūrovus, nuolat su jais bendraujame.

Benita: Visi mūsų spektakliai paremti gyvu, atviru bendravimu. Po pasirodymų užsienyje žiūrovai sako: „Kai vaidinate lietuviškai, atrodo, kad pradedame suprasti lietuvių kalbą“. Juk kiekvienas žmogus turėjo pirmą bučinį, netektį, kiekvienas buvo mažas, turėjo traumų... Visi šitie dalykai atpažįstami.

Vytautas: Gastrolėse būna, papasakoji istoriją ir po spektaklio kas nors priėjęs sako: „Žinai, o man irgi taip buvo. Šiek tiek kitaip, kitokiomis aplinkybėmis, bet taip pat...“ Spektaklyje dažnai atpažįstamos pasakojamos istorijos, juk visi išgyvenom panašių dalykų.

Benita: Atpažįstamumo efektas labai svarbus. Pirmą kartą jį pajutome „Atvirą ratą“ parodę per egzaminą. Dar repetuodami patikėjome, kad galime vieni kitiems papasakoti apie savo gyvenimus, jog tai gali būti įdomu, kad vieni kitus suprantame, išgyvenome panašių dalykų. Tuomet didžiausias eksperimentas buvo pažiūrėti, ar tai veikia žiūrovą. Vėliau pajutom, kad „Atviras ratas“ plečiasi ir tikrai tampa atviras, žiūrovai įsitraukia, po spektaklio jie būna susijaudinę, patys turi ką papasakoti. Kartais po pasirodymo rengiame diskusijas su žiūrovais. Kai kurie kritikai, rašę apie spektaklį „Atviras ratas“, įvardija jį kaip teatro terapiją. Vienas iš mūsų tikslų – gydytis ir gydyti teatru.

Vytautas: Pavyzdžiui, po spektaklio žmonės nueina išgerti arbatos, prisimena savas istorijas, pasikalba. Kai problemą įvardiji, ji tampa lengvesnė.Ne tik aktoriai

Justas: Mes labiau linkę į tokį teatrą, kur aktorius - ne vien atlikėjas, jis nėra tik tam, kad pasakytų labai gerą Šekspyro frazę ir ją pasakytų taip teisingai, kad visi patikėtų.

Vytautas: Nors tai irgi nėra blogai.

Justas: Taip, tiesiog mūsų kryptis kitokia.

Benita: A. Giniotis ugdo universalius aktorius, kurie yra ne tik atlikėjai, bet ir kūrėjai, kurie patys rašo pjeses, režisuoja, vaidina, kuria dainas, patys rodo iniciatyvą... Pavyzdžiui Justas ir Marija Korenkaitė, slapyvardžiu Laurynas Jukna, dalyvavo Nacionaliniame dramaturgijos festivalyje „Versmės“, kur abi pjesės pateko į geriausiųjų penketuką. Mes patys ieškom, ką kurti, kaip kurti...

Vytautas: ...ir kodėl.

Justas: Neturim nei apšvietėjų, nei garso operatorių... Mes patys už viską atsakingi: už gerą apšvietimą, kostiumus, turim savo autobusiuką, kurį patys vairuojam... Tai savotiškas ritualas - pasiruoši spektakliui ne tik pats, bet paruoši ir erdvę.

Muzikalus teatras

Vytautas: V. Bagdonas ir A. Giniotis surinko labai muzikalų kursą. Visi kuo nors grojame. O kas negroja... vis tiek groja. Grojame visokiausiais instrumentais – nuo violončelės iki lūpinės armonikėlės.

Justas: Tai nėra muzikinis teatras, bet...

Benita: ...tai muzikalus teatras.Justas: Visuose spektakliuose skamba muzika.

Vytautas: Kaip ten aktorius apie muziką sako Justo Tertelio mono spektaklyje?

Justas: „Muzika skamba kiekviename spektaklyje. Ji patinka publikai. Muzikai suprasti nereikia nieko. Tu gali būti iš bet kurios pasaulio šalies, kalbėti bet kuria pasaulio kalba, bet muziką tu išgirsti ir tiesiog pajunti“.  

Vytautas: Muzika eina iš širdies į širdį.

Benita: Beje, šiuo metu įrašinėjame pirmąjį ATVIRO RATO kompaktinį diską, kuris vadinasi „Senelės pasaka“. Tai dainos iš to paties pavadinimo spektaklio vaikams, ir ne tik...

Vaikai – ypatinga publika

Benita: Vadinimas vaikams šiek tiek skiriasi nuo vaidinimo suaugusiesiems, tačiau mūsų teatro principai neleidžia vaikams vaidinti „kaip vaikams“, kalbėti „utiutiu“ kalba. Su jais kalbame normaliai, žmoniškai. Jie viską supranta, viską mato ir ypač jautriai jaučia neteisybę scenoje. Jie turi savo logiką, pastebi detales, netikslumus. Prieš vaidindamas vaikams aktorius turi būti gerai pasirengęs, atidus, atviras visa širdimi ir vidumi, jis turi klausytis vaikų, palaikyti dialogą su jais.

Vytautas: Vaikai - tikri maži žmonės.

Benita: Su suaugusiaisiais dialogas užsimezga labai natūraliai - jie ateina į spektaklį, mes su jais bendraujame. Viskas vyksta sąmoningai.

Vytautas: O vaiką reikia sudominti. Jeigu darysi ką nors neįdomaus, negyvo, bus nuobodu, jis pradės kalbėti su šalia sėdinčiu draugu.

Justas: Prieš spektaklį vaikams, pavyzdžiui, prieš vaidinant „Senelės pasaką“, aš asmeniškai rengiuosi daugiau. Kad matytum vaiką, girdėtum jį, svarbu išsigryninti savo vidų. Reikia daug pastangų. Dėl to labai pavargsti, bet kartu ir gauni labai daug – tai tokia atgaiva, viduj lieka labai šilta ir gera.

Teatras jaunimui

Justas: Manau, kad teatras jaunimui labai reikalingas. Mes to nesiimtume, jeigu nemanytume, kad reikia. Mūsų spektaklis „Atviras ratas“ yra vienas iš nedaugelio spektaklių, skirtų būtent jaunimui. Jis gavo Auksinį scenos kryžių kaip geriausias vaikų ir jaunimo spektaklis. Ir jeigu tik turime galimybę, su šiuo spektakliu važiuojame į mokyklas. Vaidindami ten supratome, kad paaugliams viskas, apie ką kalbame spektaklyje, yra artima ir aktualu.

Vytautas: Jiems labai svarbu sužinoti, kad tai, kas jiems dabar atsitinka, kažkada atsitiko ir kitiems žmonėmis.  

Justas: Čia ta gydomoji savybė. Be to, jie atranda teatrą. Kai kalbamės po spektaklio, sako: „Žinot, man toks teatras patinka“. Nuėję į kitus, tradicinius spektaklius, jie nejaučia kontakto su aktoriais. Be to, labai jautriai reaguoja į tai, kas vyksta scenoje – į melą, netikslumus...

Benita:...arba į didaktiką.

Justas: Taip, spektakliai vaikams ar jaunimui dažnai būna pamokomi, aiškinantys, kas gerai, o kas ne. Mes to vengiame, kontroliuojame save, kad neatsirastų didaktikos.

Benita: Tačiau spektaklyje slypi tam tikrų pedagoginių niuansų. A. Giniotis galbūt to siekė iš pat pradžių, tačiau mums to neįvardijo. Mes tik vėliau supratome... Tai, kaip vaikai, ypač rizikos grupės paaugliai, kuriems taip pat vaidinome, pakeičia požiūri į mus – didelis pasiekimas. Į spektaklį jie ateina labai skeptiškai nusiteikę, o paskui klausia, kada ir kur vėl galėtų mus pamatyti. Tada jaučiame, kad įgyvendiname „Atviro rato“ misiją.

Vytautas: Svarbu tikrumas - mes tikrai kalbame apie tikrus dalykus, pasakojame apie juos nuoširdžiai. Paaugliai tai jaučia, priima mus ir patys ima kalbėti. Jeigu užsidėsi kažkokią kaukę, bandysi būti gudresnis už juos, apgauti, jie tai pajus, nepatikės ir nepriims tavęs.

Pabaigai

Benita: Reiktų pasakyti žymiąją A. Giniočio frazę: „Nauja diena – naujas teatras“.

Justas: Čia vienas iš esminių mūsų teatro principų.

Vytautas: Ir dar vienas esminis dalykas - www.atvirasratas.lt