|
Teatras, užrašytas natomis: pasikalbėjimas su aktoriumi
Vytautu Leistrumu
Aktorius Vytautas Leistrumas puikiai žinomas tiek teatro „Atviras ratas“, tiek Keistuolių teatro žiūrovams ir gerbėjams. Žinomas jis ir tiems, kurie labiau domisi muzika negu teatru. Tačiau žinoti ir pažinti – du skirtingi dalykai, tad siūlome susipažinti – aktorius, muzikantas, dainininkas, kompozitorius ir geros dūšios žmogus - Vytautas Leistrumas.
Apie muziką, gyvenimą teatre ir ne tik šnekučiuojamės baigiantis dar vienam kūrybiniam teatro sezonui. Apie gyvenimo esmes ir prasmes kalbamės paprastai, su šypsenomis ir juokais.
Esame pažįstami nuo 2006 metų – tą rudenį su kolegomis įkūrėte savo teatrą, pirmąją ir vienintelę Lietuvoje teatro laboratoriją „Atviras ratas“. Man pačiai įdomu ir šiek tiek keista, kad niekada taip ir nesu klaususi Tavęs, kodėl pasirinkai aktorystę? Kodėl tokia, o ne kitokia lemtis? Ir kiek jau metų esi teatre?
Kodėl tokia lemtis? Aš ir pats savęs to dažnai klausiu. Nežinau... Atrodo, kad mane kažkas čia už rankos atvedė. Kažkoks vidinis kompasas... Viena tikrai aišku - dabar jaučiuosi savo vietoj.
Žinai, man beprotiškai pasisekė, kad sutikau savo kolegas - „Atviro rato“ aktorius, savo teatro mokytoją - Aidą Giniotį, beje, ir Keistuolių teatro aktorius. Tai yra kūrybingi, užkrečiantys, neleidžiantys kūrybiškai atsikvėpti žmonės. Su jais nelengva, bet gera - esame kartu jau 8 metai.
Tad, viena yra teatras bendrąja prasme, ir visai kas kita – teatras su šiais žmonėm. (juokiasi)
Nemažai aktorių yra paliudiję, kad meilė ir nenumaldoma trauka teatrui yra atėjusi iš vaikystės, kai tėvai vesdavosi į anuomet tik sekmadieninius spektaklius vaikams. Ar Tu irgi turi panašios patirties? Koks Tavo ir teatro santykis buvo vaikystėje ir paauglystėje? O gal tos traukos „šaknys“ visai kitokios ir kitur?
Aš negalėčiau teigti, kad teatras mane traukė nuo pat vaikystės. Mane mažiuką dažniau nusivesdavo į koncertą, nes augau muzikinėj aplinkoj. Tiesą pasakius, išskyrus Keistuolius, aš teatro nepažinojau. Susipažinimas prasidėjo kur kas vėliau, brandžioje paauglystėje. Po pamokų nusipirkdavau bilietą į spektaklį ir nueidavau. Vienas. Mane traukė ir domino keista jėga, sklindanti nuo scenos, kažkokios tiesos pojūtis ar bent jos paieškos. Tai buvo gilinimasis. Į gyvenimą, į žmogų, santykius... Tas gilinimasis mane masino. Be to, gvildenamos temos gerokai skyrėsi nuo televizijos pasaulėžiūros... (šypsosi)
2002 metais įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) studijuoti aktorinio meistriškumo meno. Tai buvo tikslinis, Keistuolių teatrui rinktas kursas, kuriam vadovavo Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis. Ar buvai patenkintas, kad būsi „keistuolis“? Tai buvo geras sutapimas ar Tavo sąmoningas pasirinkimas?
Keistuolių teatro veikla mane, vaiką, visuomet žavėjo. Iš jų jutau kažkokią teisybę. Jie bendravo su vaiku kaip su sau lygiu. Jie žaisdavo, ir tas žaidimas užkrėsdavo. O jų dainos... jos viduje kažką suvirpindavo, užgaudavo...
O kad tais metais, kai aš stojau, kursą rinko Aidas Giniotis ir Vladas Bagdonas – iš tiesų tik lemtingas sutapimas. Nors yra žmonių, teigiančių, kad sutapimų nebūna... (šypsosi)
Prieš stojamuosius nuėjau į kelias konsultacijas. Jau per pirmąją įsitikinau, kad šie du vyrai puikiai išmano savo reikalą – iškart atsirado pasitikėjimas. Todėl stojau su mielu noru.
Aktoriai visad labai gražiai mena studijų metus, it kažkokį itin stebuklingą, nepaisant to, kad ir sunkų laiką. Ką meni Tu? Norisi prašyti, kad pratęstum sakinį: kai įstojau į LMTA arba, kai mokiausi LMTA...
Aš visuomet sakau, kad kai įstojau į LMTA, pirmus metus buvau teatrinio embriono stadijoje. (juokiasi) Tik įstojęs, kaip ir dauguma, persirgau pirmakursių aktoriukų liga. Jos simptomai tokie: visų pirma, studento galvoje ima kirbėti tokia mintis – „jei aš įstojau, tai aš jau Aktorius“. Antra, atitinkamai keičiasi elgesys – trokštama dėmesio, išsišokama viešose vietose, prasideda pavaidinimai troleibusuose, Katedros aikštėje. Svarbiausia, - tai vyksta iškart po stojamųjų egzaminų, vasarą - net neprasidėjus studijoms! (juokiasi)
Na, o po to prasidėjo nelengvi metai. Daug ko nesupratau, tęsiau mokykloje pradėtą veiklą - paaugliškai kovojau prieš sistemą... Sakau – teatrinio embriono stadija. Gal tik antrame trečiame kurse susivokiau kur atsidūriau ir ėmiau mokytis. Mokausi iki šiol. Kol mokysiuos, būsiu aktorius, kuriantis teatro žmogus. Jei nustosiu judėti į priekį, turėsiu užleisti vietą „gyviems“ kūrėjams. Teatre „darbuotojų“ nereikia...
Studijų metais sukūrėte jau legendiniu tapusį spektaklį – autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“. Ar buvo lengva išmokti būti rate ir gydytis save bei gydyti kitus teatru?
Lengva nebuvo. Be to, iš pradžių mes jokio spektaklio nekūrėme. Tai buvo Aido Giniočio pedagoginė užduotis, metodas, turėjęs išmokyti aktorių bet kokią dramaturgiją „perleisti“ per save. Padėti jam tapti savarankiškesniu, laisvesniu. O pasirodė, kad mūsų gyvenimai taip pat gali būti pagrindas dramaturgijai, o jų suvaidinimas – įdomus teatrinis žaidimas, improvizacija.
Sėdėdavom rate po penkias, šešias valandas. Bijodavom, pavargdavom... Bet kažkuriuo momentu ratas įsisuko – atsirado pasitikėjimas partneriu, tada - savimi. Išsikristalizavo žaidimo taisyklės, bendros teatrinės kalbos pojūtis. Išėjo taip, kad mes atradome, pažinome vienas kitą, sulipome kaip komanda.
Po bakalauro studijų, magistrantūros mokslų pradžioje įkūrėte savo teatrą. Kodėl? Ir koks tai buvo jausmas?
Repetuodami „Atvirą ratą“ susiformavome ne tik kaip grupė - susijungėme kūrybiškai. Buvo atrasta savita teatrinė kalba, užčiuopti kūrybiniai principai. Mums reikėjo susijungti ir kartu kurti toliau - vystyti spektaklio „Atviras ratas“ užkoduotus kūrybinius principus bei kūrybinį bendradarbiavimą.
Sunku apsakyti tą jausmą, kuris buvo apėmęs planuojant ir kuriant šitą teatrą. Juk buvo ir baisu, ir neaišku, kamavo nežinia... Iš kitos pusės – beprotiškai to norėjau. Matyt, tai buvo būtinybė – mes kitaip negalėjom... Beje, ir dabar dar niekas nepasikeitė. (juokiasi)
Jūs buvote bene pirmieji, parodę gražų ir darnų kūrybinės bendruomenės pavyzdį. Ką jauti matydamas, kad Jūsų pramintomis pėdomis eina kiti – teatras „Utopia“, „Trupė liūdi“, „No theatre“... Ar tai netampa tik madingu reikalu – baigti studijas ir kurti savo teatrą, o ne būtinybe iš tiesų ieškoti savo unikalios teatrinės kalbos ir raiškos, kaip kad darote Jūs?
Takas, vedantis teisinga kryptimi, vėliau tampa keliu. Džiugu matyti, kad mūsų pavyzdys užkrečia – vadinasi, kažką darome teisingai. Kūrybinė veikla visuomet sveikintina. Jeigu žmonės jaučia, kad jiems reikia burtis į trupę, kad jie nori toliau kurti kartu, kad kitaip negali – puiku. O laikas parodys, kas buvo padaryta dėl mados, kas – iš būtinybės. Mada juk greit praeina – tai sezoninis dalykas.
Esi daugiausiai vaidinantis ir labiausiai užsiėmęs „Atviro rato“ aktorius – tą liudija teatro statistika. Iš kur tiek energijos ir gyvybinio šėlo? Ką duoda darbai su kitais režisieriais ir kituose teatruose?
Aš nesu linkęs skirstyti žmonių. Mūsų teatre tai ne itin praktikuojama. (šypsosi) Man atrodo, visi dirbame vienodai. Žinai, man įdomu, gera dirbti – matyt tai ir yra energijos šaltinis. Be to, vidinis kritikas, gyvenantis manyje, skatina daryti geriau – tai vienas iš pagrindinių variklių. Žinoma, visada padeda ir sveikai kritiškas kolegų žvilgsnis. (šypsosi)
O darbas su kitais režisieriais, aktoriais visuomet leidžia pasitikrinti, ar savo teatre kuri pagal universalius kūrybos principus, ar nesi užsidaręs nuo viso pasaulio kažkokioje tik sau patogioje erdvėje. Kūryba nėra patogi. Be to, susitikimas su įdomiais, kūrybingais žmonėmis visuomet praturtina. Ir, svarbiausia, teikia didžiulį malonumą!
Jau minėjai, kad augai muzikinėje aplinkoje, tad koks Tavo santykis su muzika? Teko girdėti istorijos apie Tavo ir violončelės draugystę nuotrupas, tad labai smalsu išgirsti, kokia ta draugystė buvo?
O dabar bus ilga ilga istorija... (juokiasi) Mano santykis su muzika – tai kažkas panašaus į giminystės ryšius. Gimiau muzikantų šeimoje – senelis grojo anglų ragu ir obojum Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, abi tetos grojo pianinu M.K.Čiurlionio meno mokykloje, ten mokėsi ir mano mama, ir mano sesuo, ir aš... Dabar violončele ten groja mano puseserė Gabrielė. Mūsų šeimos šventės neapsieina be improvizacijų ir „jam session‘ų“. Dvylika metų mokiausi groti čele (muzikantų žargonu) „Čiurlionkėje“ pas mokytoją Romaną Armoną. Jam ir jo žmonai, violončelistei Ramutei Kalnėnaitei, esu dėkingas už įskiepytas žmogiškas vertybes. Būdamas 18-kos metų dėl rankos traumos turėjau mesti mokslus, ir 12-ą klasę pabaigiau Vilniaus J.Basanavičiaus vidurinėje mokykloje. Įstojau į LMTA, keletą metų negalėjau groti. Tačiau praėjusį lapkritį vėl įsigijau violončelę! Matyt, taip turėjo atsitikti – reikėjo pakliūti į teatrą, beprotiškai pasiilgti šito instrumento, ir į muzikavimą pažvelgti kitomis akimis.
Žinai, dažnai klasikos atlikėjai tiesiog „atlieka“ kūrinį – išgroja ar išdainuoja natas, frazes. Gražiai, techniškai, dinamiškai. O teatre bet koks veiksmas yra rezultatas. Pirma yra mintis, emocija, tik tada, kaip viso to išraiška, atsiranda žodis, veiksmas. To man gana dažnai trūksta klasikos atlikimuose. Jei muzika tiesiog atliekama – rezultatas tas pats, lyg aktorius tiesiog kalbėtų tekstą – vienur garsiau, kitur tyliau, tačiau be jokios minties, potekstės... Jau geriau ne taip švariai, bet gyvai. Juk muzika, kaip ir teatras bei kitos meno rūšys yra tik išraiškos priemonė. Svarbu, ką tu nori tuo pasakyti, pasidalinti, duoti.
Kita vertus, dabar kalbu ir galvoju, - kas žino, jei nebūtų buvę problemų su ranka, gal būčiau kaip tik toks „klasikinis“ violončelininkas.
Šį pavasarį ėmeisi naujo amplua – pradėjai kurti muziką būsimam „Atviro rato“ spektakliui. Kokia inspiracija?
Tiesą pasakius, kai Ieva Stundžytė pakvietė groti violončele naujame jos statomame spektaklyje– su džiaugsmu sutikau. Kūrybinė spektaklio komanda patys rašo pjesę, dirba laboratoriniu principu. Man taip pat labai įdomu pasigilinti į teatrinės muzikos specifiką. Be to, nesu kūręs violončelei... Taigi, dabar tuo ir gyvenu.
„Atviras ratas“ yra dainuojantis, kuriantis, grojantis teatras. Kas Tau ir Jums visiems yra muzikinė veikla?
Muzikinė veikla – tai būtinybė, tai antrasis kvėpavimas. Tai ir teatras, nes pabaigus aktorystę, ir muzika tapo vienu iš teatrinės išraiškos būdų. Daina - mažu dramos kūriniu, melodija – priemone emocijai, minčiai išreikšti.
Beveik visuose mūsų spektakliuose skamba muzika. Dažnai - mūsų pačių sukurta. Be to, greta visų spektaklių, koncertuojame su Aidu Giniočiu – grojame jo ir mūsų kūrybos dainas. Mums taip pat be galo pasisekė, kad koncertuojame ir su kompozitorium Andrium Kulikausku. Tai – pašėlęs vėjas Lietuvos muzikos padangėje! Grojimas su juo – ir pamoka, ir beprotiškas malonumas.
Įstojęs į aktorinį pradėjau groti gitara. Pirmame kurse vienam etiudui sukūriau pirmąją dainą – „Gitara nelengva būti“ (vaidinau kitų muzikos instrumentų skriaudžiamą gitarą). Nuo to laiko negaliu sustoti – rašau dainas. Ir, beje, darau tai su didžiuliu malonumu.
Šnekamės ketvirtojo teatro „Atviras ratas“, kuriame vaidini, kuri, būni ir gyveni, kūrybinio sezono pabaigoje. Tad kaip Tau gyvenasi tame teatre-rate? Kokios ateities viltys ir norai?
Gyvenu ir kuriu su įdomiais ir mylimais žmonėmis, todėl esu laimingas. Juk man sekasi! (juokiasi)
Iš ateities nieko nelaukiu, nes suvokiu, kad ji priklauso nuo manęs. Kiekvienas save kuria pats. Tad iš savo pusės, kaip sakoma, „darau ką galiu“. O visa kita – smulkmenos.
Rudenį minėsite savo teatro ketverių metų gimtadienį. Ar gali atsakyti, kas Tau yra teatras, ir kas Tau yra „Atviras ratas“?
Pasakysiu skambiai: teatras – tai gyvenimo būdas. „Atviras ratas“ – tai šeima. Kūryba jame – tai laisvė. Pozicija. Funkcija. Visa tai – gyvenimas.
Tad belieka palinkėti gražaus ir kūrybiškai gyvo to gyvenimo! Ačiū už pokalbį.
Kalbino Jūratė Čerškutė
PRANEŠIMAS SPAUDAI
2010-05-13
„Atviras ratas“ – tarptautiniame teatrų festivalyje Schöne Aussich Vokietijoje
Gegužės 15 – 19 dienomis Vokietijoje, Štutgarte vyksiančiame septintajame tarptautiniame vaikų ir jaunimo teatrų festivalyje „Schöne Aussich-2010“ pirmą kartą dalyvaus ir Lietuvai atstovaus teatras „Atviras ratas“. Paskutiniųjų šio kūrybinio sezono gastrolių metu bus parodytas pirmasis ir bene populiariausias teatro spektaklis – autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas“.
„Atviras ratas“ – netradicinis spektaklis. Sėdėdami ratu tarp žiūrovų, aktoriai prisimena savo vaikystės ir paauglystės istorijas. Prisimindami praeitį, atkurdami situacijas, aktoriai bando išpažinti save bei kalbėti atvira teatrine kalba. Pasakodami apie save jie pasakoja ir apie kitus, bando gydytis ir gydyti teatru. Nors šiuos pasakojimus stebi žiūrovai, projekto autoriai įvardija tai ne kaip spektaklį, o kaip teatro laboratoriją, nes tai nenutrūkstantis procesas. Gyva improvizacija paremtas „Atviras ratas“ ieško naujo santykio su žiūrovais, tapdamas teatro laboratorija, nuolat kintančia, atsinaujinančia ir todėl aktualia. Pasak režisieriaus Aido Giniočio, „Atviro rato“ credo – bendravimas su žiūrovu ne nuo scenos pakylos, o akis į akį“. 2005 metais autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas” buvo apdovanotos Auksiniu scenos kryžiumi kaip geriausias spektaklis jaunimui.
Nuo 1998 metų Štutgarte vykstantis festivalis „Schöne Aussich“ yra vienas svarbiausių teatrų vaikams ir jaunimui renginių ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje. Festivalį organizuojantys JES (Junges Ensemble Stutgart) teatras ir teatro vaikams bei jaunimui festivalis Baden-Württemberge per devynias festivalio dienas siekia pristatyti naujausius bei įdomiausius spektaklius vaikams ir jaunimui. Gegužės 15-23 dienomis vyksiančio festivalio metu savo pastatymus rodys teatrai iš Belgijos, Čekijos, Italijos, Nyderlandų, Suomijos, Vokietijos. Šiais metais septintasis tarptautinis festivalis „Schöne Aussich“ vyksta kartu su tryliktuoju kasmetiniu Vokietijos regiono Baden- Württembergo teatrų vaikams ir jaunimui festivaliu.
Per penkias viešnagės Štutgarte dienas teatro „Atviras ratas“ aktoriai anglų kalba suvaidins tris spektaklius. Tai bus paskutinė užsienio kelionė baigiantis ketvirtajam kūrybiniam teatro „Atviras ratas“ sezonui.
Teatro „Atviras ratas“ informacija
Marija Korenkaitė: gal ir utopija, bet spektakliu norime „gydyti“ žmones
Teatras „Atviras ratas“ baigia jau ketvirtąjį kūrybinį sezoną. Ta proga gegužės 21–23 dienomis Menų spaustuvėje, Vilniuje bus suvaidinti paskutinieji šį sezoną spektakliai. Vienas iš jų – gegužės 21 d. 21 val. Menų spaustuvės Juodojoje salėje rodysimas „Pabėgimas į Akropolį“ (režisierius Aidas Giniotis), pastatytas pagal „Atviro rato“ aktorės Marijos Korenkaitės to paties pavadinimo pjesę. Besibaigiant kūrybiniam teatro sezonui ir vis labiau karaliaujant pavasariui kalbamės su Marija Korenkaite ne tik apie spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“, bet ir apie rašantį aktorių – aktoriaus ir dramaturgo sankirtas bei bendradarbiavimo galimybes.
Spektaklis „Pabėgimas į Akropolį“ teatre „Atviras ratas“ vaidinamas jau antrą sezoną. Nemažai žmonių jau jį matė, tačiau tiems, nemačiusiems, kaip pristatytum šį spektaklį?
Spektaklyje „Pabėgimas į Akropolį“ pasakojama tragikomiška dviejų provincijos paauglių istorija. Istorija apie vaikišką patikėjimą visuomenės sukurta svajonių miesto iliuzija, kuri dūžta vos prie jos prisilietus. Apie tai, kaip iš pirmo žvilgsnio atrodantis patrauklus, spalvingas, didžiulis ir triukšmingas pasaulis gali suvalgyti mažą žmogų. Apie skaudžią naivumo, kaip nykstančios savybės, agoniją.
Pora teatrinių sezonų spektakliui - nemažai. Kaip jis keitėsi, augo, kokių išbandymų patyrė, kaip keitėsi publikos reakcijos?
Kiekvieną kartą jauti publikos alsavimą – kiek esi suprastas. Spektaklis sulaukia be galo skirtingų reakcijų. Vertinimai taip pat labai kontraversiški – nuo piktos recenzijos iki apdovanojimų. Toks spektaklis. Visuotinės taikos čia negali būti. Laukiamą satisfakciją sukelia pats reakcijos aštrumas.
Pirmąkart „Pabėgimas į Akropolį“ buvo pristatytas nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė’08“. Tuomet teigėte, kad tai yra laboratorinis spektaklis. Kodėl? Ar jame ir dabar išlikęs tas „laboratoriškumas“?
Pats spektaklio kūrimo procesas buvo labai gyvas ir intensyvus. Pradedant pjesės perrašymu, kiekvieno spektaklio kūrėjo idėjiniu bei dramaturginiu indėliu. Buvo praeitas ilgas ir įdomus kelias iki vaidmenų paskirstymo - visi aktoriai galėjo pateikti bet kurio pjesės veikėjo vaidybinę versiją.
Net ir po premjeros spektaklis smarkiai keitėsi: keitėme epizodus, dramaturginę liniją, netgi pačią pabaigą. Norėjosi pajusti „Pabėgimo į Akropolį” nepatogumą mums patiems, atrasti tikrąjį jo kvėpavimą, ritmą, emociją. Spektaklio „laboratoriškumas“ išlikęs. Tik dabar užtenka žymiai mažesnių dalykų, provokacijų tam procesui tęsti.
Pati esi šios pjesės autorė. Tai koks velnias tave nešė į tą galerą? Kaip kilo mintis imtis dramaturgės plunksnos? Kas paakino?
Inspiracija buvo pedagoginė Aido Giniočio užduotis. Tik tuomet ją vertinau daugiau kaip azartišką žaidimą – „jeigu būčiau dramaturgė...”. Daug galvojau apie ką norėčiau kalbėti teatre, kokia tema mane domina. Bet tuomet net neįsivaizdavau, kad iš to gims spektaklis.
Ar įmanoma kalbėti apie tai, ką reiškia aktoriui tapti dramaturgu? O galbūt čia jokios skirties/trinties nėra?
Kažkuris aktorius be vaidybinių sugebėjimų dar gali groti gitara, kažkuris dainuoti, šokti ar dar kažką kūrybingo daryti… Pjesės parašymą vertinu lygiai taip pat, kaip dar vieną kūrybinį įrankį.
Dramaturginė praktika teatre „Atviras ratas“ tampa tarsi skiriamuoju ir tam tikru kokybės ženklu. Kodėl patys rašote pjeses? Negi neužtenka esamo tiek lietuvių, tiek užsienio autorių dramaturgijos veikalų masyvo?
Gal poreikis patiems rašyti užkoduotas pirmajame teatro spektaklyje autobiografinės improvizacijos „Atviras ratas”, kuriame pasakojame tikras istorijas iš savo gyvenimo? Kalbant apie save kalbėti apie kitus. Intuityviai atsiranda poreikis temą „susišildyti“ perleidžiant ją per save.
Aidas Giniotis nuo pirmo kurso mus formavo kaip aktorius, kuriems nereikėtų nuolankiai laukti režisieriaus, kad galėtume kurti. Pedagoginė užduotis parašyti pjesę – dar vienas jo pasiūlytas kelias kaip būti savarankišku aktoriumi ir gyvu kūrėju, norinčiu ir turinčiu ką pasakyti teatre.
Kaip reagavo kolegos, bendraminčiai, sužinoję, kad aktorė štai ėmė ir parašė pjesę?
Kaip debiutantė tikrai sulaukiau gražaus palaikymo tiek iš kolegų, tiek iš aplinkinių. Tačiau pati svarbiausia reakcija ir įvertinimas man buvo režisieriaus Aido Giniočio pasiūlymas statyti pjesę mūsų teatre.
Spektaklyje „Pabėgimas į Akropolį“ vaidini ne tik pagrindinę heroję Živilę, bet ir nemažai kitų epizodinių, bet reikšmingų vaidmenų. Ką reiškia dramaturgei vaidinti pačios išrašytus personažus? Koks tada santykis aktorė vs dramaturgė?
Nesiginsiu - kūrybinio proceso pradžioje sąmyšio ir padidintos atsakomybės už viską tikrai buvo. Bet labai greitai persiorientavau į vaidmens kūrimą. Viena kita repeticija ir aš jau analizavau savo personažą bei mokiausi pjesės tekstą taip, lyg jį būtų rašęs kitas žmogus. Žodžiu, aktorė ir dramaturgė manyje nelabai turėjo dėl ko nesutarti. Kiekviena dirbo savo darbą ir laikė saugų atstumą.
„Pabėgimas į Akropolį“ yra neįprastos struktūros ir sudėtingos dramaturgijos spektaklis: pagrindinis siužetas, pagrindinė istorija yra nuolat pertraukiama skirtingus socialinius sluoksnius vaizduojančių epizodų. Kodėl buvo pasirinktas toks koliažo arba dėlionės principas?
Pagrindinę siužeto liniją pertraukiantys vienas su kitu tiesiogiai nesusiję epizodai prasideda nekalta fraze „tarp kitko“. Mažo nepastebimo žmogaus istorijai ilgai neleidžiama įsibėgėti, ji nuolat „slopinama“ triukšmingomis scenomis ir socialiniais zongais. Mažieji herojai myli, svajoja, verkia, bet mes žiūrovą vis atitraukiame, neleidžiame nuosekliai sekti paskui, vejame į kitą pusę. Vyksta toks apgaulingas atpalaidavimo procesas – draugiškai tapšnojame žiūrovui per petį: nieko čia rimto, pamiršk! Geriau aš tau papasakosiu anekdotą...
Režisieriaus sugalvotas dėlionės principas – apgaulė. Mes klaidiname žiūrovą. Priverčiame juoktis tol, kol jis praranda savisaugos pojūtį. Kaip tik tada, kai jis yra mažiausiai tam pasiruošęs, mes atveriame vaizdą į bedugnę Staiga žiauriai sutraiškoma kažkieno širdis, bet čia pat nustebusiam žiūrovui grūdame dar agresyvesnę juoko dozę. Skausmas, juokas, ašaros, ironija tampa vienu. Kažkas publikoje nuščiūva, kažkas kaip užsuktas krizena toliau, o kažkam šitas kokteilis pradeda kelti šleikštulį. Bet mes ir nežadėjome, kad bus malonu.
Jau pati spektaklio struktūra atskleidžia spektaklio idėją. Tai yra mūsų realaus gyvenimo atspindys. Gyvename tokiu ritmu, kad darosi sunku atskirti tikrą nuo netikro. Galiausiai net nebesistengiame. Viskas darosi tik „tarp kitko”. Spektaklio kūrėjai kelia klausimą: kaip skaudžiai turi pravirkti tas pilkas, nematomas žmogus, kad jį išgirstume ir sustotume?
Jūsų spektaklis daro tarsi socialinį pjūvį: jame daug puikiai atpažįstamų socialinių tipažų, kaukių netgi tam tikrų mechanizmų. Kodėl jame tiek daug kasdien sutinkamų socialinių „ženklų“? Ar tokiu būdu teatras imasi tarsi gydyti visuomenę, sergančią spektaklyje vaizduojamomis ligomis?
Pastebėjau, kad žmonės dažnai kalbėdami apie visuomenę su ja nesitapatina. Daugelis aiškiai suvokia ir įvardina problemas, bet jaučiasi ramūs, nes jiems atrodo, kad jų pačių asmeniškai tai neliečia. Visuomenė tampa kažkokiu nematomu veikėju, už kurį niekas nėra atsakingas.
„Pabėgimas į Akropolį“ nėra kaltinimas abstrakčiai visuomenei ar konkrečiam prekybos centrui. Taip, tai mūsų išsisakymas, kritika, maištas prieš abejingumą, tuštybę, cinizmą... Bet mes nepamirštame, jog kalbame ne apie įsivaizduojamą žvėrį, bet taip pat ir apie save. Nes kiekvienas mūsų esame jos dalis ir esame kažkurioje „ligos“ stadijoje. Todėl vaidindami šį spektaklį mes norime ne tik „gydyti“, bet ir patys „gydomės“ teatru. Turbūt tai utopinis tikslas. Bet jeigu netikėčiau, kad bent mažiausią dalį spektaklio žiūrovų pasiekia mūsų užkoduota „žinutė“ – manęs čia nebūtų. Būčiau ne teatre. Kažkur kitur.
O kas toliau? Laukti kitos pjesės?
Kaip tik šiuo metu teatre vyksta naujas kūrybinis procesas. Susiduriu su visiškai nauja patirtimi – kolektyviniu rašymu, naujomis aštriomis temomis. Didžiulis azartas. Tuo azartu dabar ir gyvenu.
Tad belieka palinkėti kūrybingo azarto! Ačiū už pokalbį.
Kalbino Jūratė Čerškutė
„Atviro rato” spektaklis primena dokumentinį filmą
2010 02 13
Rūta Oginskaitė
Lietuvos rytas, 2010 02 15
Žiūrovai, stebėdami spektaklį, net neįsivaizduoja, kaip jis buvo kuriamas. „Lietuvos ryto“ korespondentė apsilankė teatro laboratorijos „Atviras ratas“ repeticijoje.
„Tu neišsikalinėk ir atsakinėk į klausimus“, – ramus, bet griežtas pasiūlymas pasigirsta iš jauno žmogaus nuo staliuko su lempa. Prie tokių paprastai įsivaizduojame sėdint tardytojus.
„Aš atsakinėju!“ – ne pirmą kartą ataidi lyg antausis. Tas, kuris atsakinėja, primena gainiojamą vilkiūkštį. Jis klausinėjamas nuo šešių staliukų su lempomis.
„Supranti, kur esi?“ – aidi kitas griežtas balsas. „Suprantu, – pašaipiai atsako klausinėjamasis. – Aš esu teatre“.
Vaidina su mokiniais
Teatro laboratorija „Atviras ratas“ repetuoja naujausią savo spektaklį „Sudie, idiotai“ prieš šios savaitės vaidinimus sostinės „Menų spaustuvėje“.
Režisierius Aidas Giniotis ir aktorius Vladas Bagdonas vaidina kartu su savo mokiniais. Pjesę parašė „Atviro rato“ artistas Justas Tertelis.
Šešių komisijos narių žvilgsniai gręžia Ainio Storpirščio vaidinamą Martyną.
O jis jiems – apie savo toleranciją: „Aš jus ištoleruosiu. Ir jus ištoleruosiu. Ir jus“. Kodėl jie taip detaliai klausinėja apie dingusią jo mergaitę?
A.Storpirščio Martynas – atšiaurus ir jautrus. Tuo atšiaurumu ir ginasi. Nuo tardytojų? Nuo pasaulio, kuriame apsimetinėjama.
Repeticijos su aptarimu
V.Bagdonas siūlo pasvarstyti: „Ar mes jį ištyrinėjam ir pastatom į vietą? Tik ištyrinėjam? Ar tik pastatom į vietą?“
Aldonai Vilutytei svarbu, „ar turi būti bendra strategija?“, nes jos tardytoja, ignoruodama Martyno patyčias, stengiasi vaizduoti suprantančią.
Kad išgautų jai reikalingus jauno žmogaus atsakymus.
Nors režisuoja A.Giniotis, diskutuoja visi.
Vaidina ir čia pat aptaria. Komentarai vaidmenims netrukdo. Ar tistas vėl virsta personažu, personažas – aktoriumi.
Jauniausias kompanijos artistas A.Storpirštis, į „Atvirą ratą“ pakviestas iš teatro „Utopia“, klausosi kolegų, o jo Martynas toliau kandžioja įkyrius suaugusius žmones: „Kuo labiau aš toleruoju kitus, tuo mažiau kiti toleruoja mane“.
Visi turi ir kitų vaidmenų
„Dialogo su juo neturi būti“, – primena režisierius. Kiekvienas komisijos narys elgiasi su Martynu skirtingai, tačiau santūriai.
Tik tas, kurį vaidina balsingas artistas Giedrius Kiela, šneka rūsčiau ir kartais trinkteli kumščiu į stalą.
V.Bagdonas sako kolegai ir mokiniui: „Giedriau, jeigu trenksi kumščiu kokius aštuonis kartus, tai bus spalva“.
Giedrius: „Mano stalas bus su duobute“. Trinkt! A.Storpirštis arba Martynas atsako panašiu trinktelėjimu į grindis.
Netrukus G.Kiela iš tardytojo pavirs Martyno kambario draugu Kęstu, kurį Martynas vadina patinu. Ir jau tada kumščiuos ne stalą, o Martyną.
Kiekvienas komisijos narys turi po vaidmenį ar net kelis – kad Martynas galėtų papasakoti, kas vyko tą vakarą ir naktį, kai „dingo žmogus“. Tie kiti vaidmenys – lyg kiti orių suaugusiųjų veidai.
Nemandagus, bet tikras
Spektaklis „Sudie, idiotai“ vasario 17 ir 18 dienomis bus vaidinamas „Menų spaustuvėje“, o pirmą kartą artistai savo darbą parodė Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje.
Tąvakar scena buvo itin maža, nes žiūrovų prisigrūdo tiek, kad salėje netilpo, todėl apsėdo, ap tūpė ir apgulė scenos kraštus. Iki pat ratu sėdinčių aktorių.
Jeigu į spektaklį „Sudie, idiotai“ pakliūtų žmonių, nebūnančių teatre, jie gal net nepatikėtų, kad čia teatras, – pasijustų lyg pakliuvę į natūralų tardymo procesą.
Šiame vaidinime viskas taip tikra ir gyva, lyg tai būtų dokumentinis filmas. Bet svarbiausia čia jauno žmogaus būsena, kurią vaidina (gyvena!) jaunas artistas A.Storpirštis.
O jis gyvena lyg su nuplėšta oda. Martyno reakcijos nemandagios ir spontaniškos. Atpažįstamos! Kiek tokių jaunų žmonių įsikniaubę į kompiuterius ir niekada neatsivers? Martynas kalba už juos.
Šiame pasaulyje jam šlykštu. Jame jis nesimaivys ir neprisitaikys kaip A.Giniočio Dėstytojas. Martynas bus mušamas ir vejamas, bet kapstysis iki tikrų dalykų.
Kada lietuvių scenoje turėjome tokį jauną herojų? Mes jį kaltiname ar giname? O ar suprantame?
Kaip atsirado pjesė "Sudie, idiotai"
* Vaidinimo „Sudie, idiotai“ istorija prasidėjo prieš keletą metų, kai A.Giniočio ir V.Bagdono mokiniai studijavo Muzikos ir teatro akademijos trečiame kurse.
* V.Bagdonas, prisiminęs savo diplominį vaidmenį – Houldeną Kolfildą iš J.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“, panoro sugrįžti prie jo ir pastatė spektaklį su studentais.
* Susibūrę į teatro laboratoriją „Atviras ratas“ artistai nepamiršo ano spektaklio, bet drauge su savo režisieriumi A.Giniočiu svarstė, koks Houldenas būtų, jei gyventų ne ano šimtmečio viduryje, o šiandien, ir ne Amerikoje, o Lietuvoje?
* Aktorių žaidimas buvo toks: viduryje sėdėjo tas, kuris vaidino Houldeną, o aplink jį – klausinėtojai, kurie domėjosi kiekvienu jo poelgiu. Kodėl tu nemėgsti savo kambario draugo? Kodėl tu draugauji su ta mergaite? Kuo tave erzina mokytojas?
* Toldami nuo J.Salingerio romano artistai priartėjo prie įdomių dalykų, kuriuos buvo verta užrašyti ir toliau repetuoti. Pjesę pasisiūlė parašyti J.Tertelis.
Austrijoje - teatro „Atviras ratas“ sėkmė
Rita Valiukonytė
2010-01-20 12:04
„Labai įspūdingas spektaklis iš Vilniaus“, - rašo Austrijos dienraščio „Kurier“ teatro kritikas apie teatro laboratorijos „Atviras ratas“ to paties pavadinimo spektaklį, kuris 2010 metų sausio 13 ir 14 dienomis buvo pristatytas jaunosios publikos teatre „Dschungel Wien“. Spektaklis teigiamai įvertintas už puikią teatrinę išraišką be scenos efektų.
Šis 2005 metais „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanotas režisieriaus Aido Giniočio spektaklis jau daugelį metų sėkmingai dalyvauja teatro festivaliuose užsienyje, tačiau Austrijoje jis buvo parodytas pirmą kartą. Aktoriai vaidino anglų ir gimtąja kalba. Publika šiltai sutiko iki šiol jiems dar nežinomą teatro grupę, o per paskutinįjį spektaklį aktoriams keturis kartus teko grįžti į sceną ir nusilenkti.
Spektaklio tematika yra aktuali tiek paaugliams, tiek suaugusiems. Tai – laiko kelionė iš vaikystės į jaunystę, tai – istorijos, kurios artimos visiems.
„Bendraudama su žiūrovais, sužinojau, kad buvo ir tokių, kurie paprastai neina į vaikų ir jaunimo teatrą, nes mano, kad tai jų iš esmės nedomina. Pamatę mūsų pasirodymą, jie jau susidomėjo jaunosios publikos teatro „Dschungel Wien“ repertuaru“, - dalinasi įspūdžiais „Atviro rato“ aktorė Agnė Katkaitė.
Aktoriui Vytautui Leistrumui patiko šiltas austrų publikos priėmimas: „Ji greitai suprato „Atviro rato“ žaidimo taisykles ir gyvybingai į jį įsitraukė...“
Žiūrovė Eveline po pasirodymo paklausta apie jos įspūdžius, neslėpė susižavėjimo: „Labai patiko, kad aktoriai vaidino ir gimtąja kalba. Įsivaizduojate, man pasirodė, kad aš moku lietuviškai!“
„Dschungel Wien“ direktorius ir režisierius Stephanas Rablas, kuris pakvietė teatro grupę į Vieną, taip pat džiaugiasi lietuvių sėkme: „Atviras ratas“ jau pirmomis minutėmis savo autentiškumu ir vaidybos galia sugebėjo įtraukti ir jaunimą, ir teatro žmones į spektaklio sūkurį. Aktorių gyvybingumas ir jaudinančios vaikystės ir paauglystės istorijos sulaukė entuziastiškų aplodismentų. Žiūrovai reikalavo daugiau ir mes jau dabar su nekantrumu laukiame kitų šių puikių aktorių pasirodymų Austrijoje.“
Tai nebuvo vienkartinės gastrolės, „Atviras ratas“ ir „Dschungel Wien“ jau turi konkrečių bendradarbiavimo planų, apie kuriuos turėtume išgirsti artimiausiu metu.
ATVIRAS RATAS GRĮŽO IŠ GASTROLIŲ GRUZIJOJE
Spalio 12 – 20 dienomis teatro laboratorija ,,Atviras ratas” viešėjo Gruzijoje su to paties pavadinimo spektakliu – autobiografinėmis improvizacijomis ,,Atviras ratas”. Intensyvios gastrolės prasidėjo pasirodymu tarptautiniame teatrų festivalyje ,,Tbilisi International”. Pirmą kartą vykusiame festivalyje dalyvavo svečiai iš vienuolikos šalių: Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Vokietijos, Švedijos, Prancūzijos, Kroatijos, Turkijos, Armėnijos, Korėjos ir t.t. Ypatingas dėmesys buvo parodytas Lietuvai. Be ,,Atviro rato” šaliai atstovavo dar du teatrai: OKT bei Meno fortas.
Viešėdama Tbilisyje trupė dalyvavo susitikime su Šota Rustaveli teatro ir kino universiteto bendruomene. Režisieriaus Aido Giniočio rengtame praktiniame seminare būsimi Gruzijos aktoriai buvo supažindinti su savitu “Atviro rato” spektaklio kūrybos metodu.
Keturiuose Gruzijos miestuose (Tbilisyje, Batumyje, Potyje, Zugdidyje) teatras iš viso suvaidino penkis spektaklius rusų kalba. Daugiau nei prieš metus karinių neramumų išvargintos šalies publika itin jautriai priėmė autobiografiniais aktorių prisiminimais paremtame spektaklyje nuskambėjusias laisvės, patriotizmo temas. Teatro kūrėjai buvo apdovanoti ne tik šiltais aplodismentais, bet ir ypatingu dėmesiu – po spektaklių žiūrovai rinkdavosi į užkulisius, norėdami asmeniškai padėkoti, pasidalinti savo įspūdžiais.
Gastrolių organizatoriai lietuvių trupę džiugino ne tik svetingu priėmimu, bet ir suteikta galimybe aplankyti žymiausias šalies vietoves, susipažinti su kaukazietiškomis tradicijomis bei folkloru. Sugrįžę iš įsimintinų teatrinių gastrolių, aktoriai spektaklio „Atviras ratas“ stiliumi dalinasi savo įspūdžiais.
VESTA Aš prisimenu, kad tik išlipus iš lėktuvo Gruzijoje, apėmė keistas jausmas. Aš pajutau, kad čia norėsiu sugrįžti dar ne kartą.
JUSTAS Pirmas dalykas, kuris įsiminė Tbilisyje - ant kalno stovinčios moters statula. „Motina Gruzija“ vienoje rankoje laiko indą, simbolizuojantį šalies vaišingumą, o kitoje – kardą.
AGNĖ Kiekvieno miesto šeimininkai stengėsi mums viską aprodyti, pavaišinti, pradžiuginti mielomis staigmenomis. Atsimenu kaip Batumyje po spektaklio grįžome ilsėtis į viešbutį. Jau ruošėmės miegoti, kai buvome pakviesti dar kartą susitikti su šeimininkais apačioje. Ten mūsų laukė milžiniškas tortas su lietuvišku užrašu „Atviras ratas“.
MARIJA O aš vis prisimenu visų keturių aplankytų miestų teatrų duris. Ir mažyčius grimo kambarius, prieš spektaklius pakvimpančius saldžia gruziniška kava.
EIMANTAS Po spektaklio festivalyje „Tbilisi International“ prie manęs priėjo vienas žiūrovas ir pasakė: „Aš niekada nebuvau matęs tokio teatro, kuriame nebūtų dailininko kurtų kostiumų, scenografijos, muzikos, specialaus apšvietimo... Jūs buvote viskas – ir istorija, ir jos personažai, ir gatvė, ir saulė, ir lietus, ir vėjas. Ačiū, kad priminėt tai, ką buvau pamiršęs - svarbiausia scenoje yra aktorius.“
IEVA Po kiekvieno spektaklio kartodavosi vienas ir tas pats - kaupdavosi ašaros, drebėdavo rankos, nejučiom ieškodavau kolegų akių... Kai bent kartą gyvenime pajauti, kad tavo darbas, tavo kūryba, tavo teatras yra reikalingas ne tik tau pačiam, tai įsirėžia visam gyvenimui - tampa lyg kokiu randu, kurio jokia plastinė operacija nepanaikins. Esu laiminga, kad parsivežiau tokį randą...
GIEDRIUS Man didžiulį įspūdį paliko karinio konflikto zona. Į vienuolyną mus lydintis režisierius Gela Kandelakhi nusišypsojo: „Tikiuosi, kad jūsų trupėje nėra bailių“. Po keleto minučių mes privažiavom minų laukus. Būriai išminuotojų dirbo savo darbą abiejose kelio pusėse, per porą metrų nuo pravažiuojančių civilių mašinų. Stebint šį vaizdą per langus, šurmulys mūsų autobuse pritilo.
VYTAUTAS Kai atvykome į vienuolyną Nikozos kaime, esantį vieno kilometro atstumu nuo pernykščio Pietų Osetijos karo židinio – Cchinvalio, kunigas Isaiah mums parodė subombarduotą pastatą prie savo cerkvės. Tame pastate buvo slepiamasi tą naktį, kai jį sugriovė 32 rusų bombos. „Karas apvalo – pasakė jis su šypsena – ir tada pasimato tikrasis žmogaus veidas“. Stipriausias ir šviesiausias visos kelionės įspūdis – šito žmogaus veidas.
JONAS Neįmanoma pamiršti ašarų gruzinų akyse, kai jie pasakodavo apie neseniai įvykusį karą jų žemėje, nusinešusį aštuonis tūkstančius gyvybių.
ALGIRDAS Įsiminiau nuostabų Levan Tsuladze tostą: „Po mirties visi nueisime į rojų. Ten svarbiausia susirasti medį. Kairėje pusėje nuo jo mūsų lauks brangiausi draugai. Mes kartu susėsime prie didelio stalo ir dainuosime nuostabias dainas. Juk rojuje visi puikiai dainuoja! O tai žinant, gyvenimas žemėje tampa šviesesnis“.
BENITA O aš prisimenu kaip kelionės pabaigoje, pavargę ir išsiilgę Lietuvos laukėme skrydžio namo. Staiga netoliese stovėjęs vyriškis, visų nustebimui, mus užkalbino ne gruzinų, o lietuvių kalba: „Kaip gera girdėti žmones, kalbančius lietuviškai Tbilisyje! “. Taip mus atgal į namus išlydėjo Lietuvos ambasadorius Gruzijoje.
JUDITA Septynios dienos Gruzijoje kaip visas mėnuo: saulė, palmės, kalnai, šypsenos, tostai, spektakliai, mandarinai, nuovargis, kelias, vienuolynai, gruzinų ir lietuvių liaudies dainos ir ilgi ilgi atsisveikinimai.
Teatro „Atviras ratas“ inf.
„Atviras ratas“ gavo specialų kritikų prizą Rusijoje
Balandžio 27 - 28 d. teatras „Atviras ratas“ dalyvavo Rusijoje, Veliky Novgorodo mieste vykusiame X tarptautiniame teatro festivalyje „Karalius – pasaka“.
Tai vienas didžiausių teatro festivalių Rusijoje, organizuojamų Novgorodo vaikų ir jaunimo teatro „Mali“ bei Rusijos kultūros ministerijos. Šiais metais gausi jaunųjų kritikų komanda vertino spektaklius iš Izraelio, Pietų Korėjos, Singapūro, Bulgarijos, Šveicarijos, Vengrijos ir kitų šalių. Šį kartą spektaklis „Atviras ratas“ buvo parodytas rusų kalba. Pagrindinėje festivalio programoje dalyvavo spektakliai, kurių dramaturgijos pagrindą sudarė pasakos. Nors „Atviras ratas“ nebuvo įtrauktas į pagrindinę programą, kritikai kartu su festivalio žiuri autobiografines improvizacijas įvertino atskiru apdovanojimu – „Atviro rato“ aktoriams skirtas specialius kritikų prizas.
Iš karto po pasirodymo Novgorodo kultūros centre „Atviras ratas“ buvo pakviestas į 2010 metais Sankt Peterburge vyksiantį festivalį „Raduga“. Šis festivalis ypatingą dėmesį skiria šiuolaikiniams pastatymams, kurie būtų skirti paauglių ir jaunimo auditorijai. Organizatorių teigimu, „Atviras ratas“ – vienas įsimintiniausių tokio pobūdžio spektaklių. 2005 m. autobiografinių improvizacijų „Atviras ratas“ režisierius Aidas Giniotis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už geriausią spektaklį jaunimui.
„Atviras ratas“ – netradicinis spektaklis. Sėdėdami ratu tarp žiūrovų, aktoriai prisimena savo vaikystės ir paauglystės istorijas. Prisimindami praeitį, atkurdami situacijas, aktoriai bando išpažinti save bei kalbėti atvira teatrine kalba. Per save jie pasakoja ir apie kitus, bando gydytis ir gydyti teatru.
Nors šiuos pasakojimus stebi žiūrovai, projekto autoriai įvardija tai ne kaip spektaklį, o kaip teatro laboratoriją, nes tai nenutrūkstantis procesas. Gyva improvizacija paremtas „Atviras ratas“ ieško naujo santykio su žiūrovais, tapdamas teatro laboratorija, nuolat kintančia, atsinaujinančia ir todėl aktualia. Pasak režisieriaus Aido Giniočio, „Atviro rato“ credo – bendravimas su žiūrovu ne nuo scenos pakylos, o akis į akį.
Teatras „Atviras ratas“ baigia savo trečiąjį kūrybinį sezoną ir pradeda gastroles po užsienio šalis. Gegužės 14 d. po pasirodymo III tarptautiniame ASITEŽO festivalyje, iškarto išvyks į Daniją, kur pristatys spektaklį „Atviras ratas“ anglų kalba Kopenhagos festivalyje „Springfestival“.
Gegužės 14d. 19val. teatras kviečia žiūrovus bei užsienio svečius į autobiografines improvizacijas „Atviras ratas“, kuris bus vaidinamas anglų kalba.
Teatro „Atviras ratas“ inf.
|
