Dingusių ieškant  2010 02 26 Milda Brukštutė Menų faktūra Teatro laboratorija „Atviras ratas" - bene vienintelis profesionalusteatras Lietuvoje, užpildantis repertuaro paaugliams nišą. Tad džiugusulaukti premjeros būtent šiam, teatrinės visuomenės dažniausiaiignoruojamam, žiūrovui. Jau nuo trečio kurso aktorių vaidinamas/improvizuojamas Jeromo Davido Salingerio romanas „Rugiuoseprie bedugnės" buvo vėl prisimintas, tik šįkart spektaklio dramaturgobei aktoriaus Justo Tertelio ir režisieriaus Aido Giniočio pagalbavirto spektakliu. Joachimas Schollis knygoje „50 žymiausių XX amžiausromanų" gana tiksliai įvertino Salingerio kūrinį: „Visų laikų visopasaulio paauglių knyga. Kol šešiolikmečiui gyvenimas atrodo šūdas,romanas „Rugiuose prie bedugnės" bus populiarus." Tiek spektaklyje,tiek ir pjesėje „Sudie, idiotai! Arba ne rugiuose, bet prie bedugnės"juntami šio romano atspindžiai, gana tikslus paauglio pasaulėžiūros,pasaulio suvokimo vaizdavimas. Kas yra idiotas - aš ar tu? Ar gali būti visi idiotai išskyrus vieną -tave patį? Veikėjų pasidalijimas stovyklomis akivaizdus: Martynas(Ainis Storpirštis) vienintelis nuolatos išlieka dėmesio centre, kitaissusidomima tik kartais, kai jis pats nutaria, kad jau laikas: tai jopasakojimas, jo pasaulis, jo prisiminimai. Tardytojai sėdi prie stalų,sustatytų ratu, jis - viduryje, beje, neturėdamas ir stalo, kuriuosturi likusieji, tik kėdę, už kurios nepasislėpsi. Šalia tokiosminimalios scenografijos svarbus apšvietimas: jis padeda atskirtiesamąjį laiką nuo iš praeities iškylančių scenų bei, išskirti iš miniosvieną kurį stalą, sukurti šaltą tardymo, beveik puolimo, atmosferą -prožektoriai, nukreipti į vieną asmenį, kitiems leidžia jaukiai sėdėtiprieblandoje. Tai verčia nejaukiai jaustis Martyną, o kartais ir patįaktorių. Tokį ilgą laiką neturėti galimybės pailsėti, be abejo, sunku.Tad nors nervingumas čia išties reikalingas, kartais žiūrovas jo gaunadvigubai daugiau, šitai ypač pritinka šnekant apie antrąją premjerosdieną. Veikiausiai spektakliui apsišlifavus, aktorius atsikratysnereikalingos įtampos bei teatrališkumo ir liks tik tos būsenos, kurioskyla iš paties personažo. Kad ir kaip ten būtų, sprendimas paskirtiMartyno vaidmenį būtent šiam aktoriui abejonių nekelia. Tiek fiziniaiduomenys (susitaršę plaukai, gerai įvaldyta plastika, jaunatviškasužsidegimas bei tikrumas), tiek ir vaidybos maniera smarkiai, tačiauneprikišamai gestikuliuojant, gestams išsprūstant savaime - visa tailabai tinka jautriam, tiesos bei maksimalizmo gyvenime ieškančiampaaugliui, nepripažįstančiam prisitaikymų ir taisyklių, kuriam beveikviskas atrodo „šūdų duobė". Bendravimui su teismo komisija, kaip, tikriausiai, ir su dauguma kitųžmonių jis pasirenka ironiją - ginklą, kuriuo nesiginama, o puolama.Tad nieko keisto, kad jis prieš visus lieka vienas - kai puoli, visinuo tavęs atsitraukia. Martynas pyksta, kad visi „netikri", bet jispirmas pradeda tą netikrumo žaidimą, užgindamas savo pašnekovams būtitikriems, ir tai dažna (amžina?) paauglių problema: norėti, kad taveišgirstų (dažniausiai net nepasakant tikslesnio žodžio), betnesiklausyti kitų. Ironija bei sarkazmas tiek personažui, tiek aktoriui tinka, tačiaurizikuojama užsižaisti: kai jų per daug, jie pradeda varginti, netgikelti nuobodulį. Tai buvo vienas iš pagrindinių pirmos ir antrospremjerų skirtumų, - antrąją dieną iš po ironijos kaukės buvo beveikneįmanoma įžiūrėti gyvo žmogaus, o jis turėtų būti, norint, kadspektaklis nepraeitų tik viena linija, kad jam nepritrūktų spalvų irkad ta ironija būtų paveiki. Juoba, kad nuo šio aktoriaus ypatingaismarkiai priklauso visa spektaklio eiga - visi kiti yra tam, kad padėtųjo personažui atsiskleisti, tad jis ir diktuoja taisykles. Kitiaktoriai vaidina po kelis vaidmenis: komisijos narius ir žmones išMartyno praeities. Dauguma jų tipizuoti, neturintys individualiųcharakterių. Veikiausiai tai susiję su tuo, kad mums rodomas pasaulisyra pateikiamas pagrindinio veikėjo - paauglio akimis, o, pasak jo,visi jie yra apsimetėliai. Tik pasirodžius Martynui spektaklis įgauna labai greitą tempą, jomintys liejasi ne galvoje, o garsiai, vos spėjant jas ištartigreitakalbe. Vienu metu prieš akis iškyla viskas, kas šioje galvojesusikaupė: brolis Remis, raudoni troleibusai, filosofijos egzaminas,tinklinis... Sąmonės srautas įgauna prasmę vienam iš komisijos nariųatsistojant, šiek tiek pasitaisant drabužius ar šukuoseną ir virstantkažkuo kitu: dėstytoju, kambarioku, prostitute... Bet ir tuomet tempasnelėtėja, viskas vyksta pašėlusiai greitai: atėjau, pamačiau ir vėlpralaimėjau. Daugybėje praeities scenų matome Martyno bandymąbendrauti, kuris kiekvienąkart baigiasi nesusišnekėjimu, dažnai irgavimu „į snukį". Muštynių scenose pirmauja aktorius Giedrius Kiela,„marozišku" charakteriu apdovanojantis jau ir tardytoją. Komiškiepizodai, per pjesės skaitymą „Versmių" festivalyje žiūrovams kėlęnenutrūkstamas juoko bangas, premjeros dienomis praėjo gerokai ramiau,pateikdami ne tik komiškų, bet ir tragiškų atspindžių.   Istorijos, pasakojamos komisijos nariams, dažnai pradedamos pasakoti nejiems, o publikai. Tai man priminė žodžius iš vieno Milano Kunderosromano: „Mes rašome knygas todėl, kad mūsų vaikai mumis nesidomi. Meskreipiamės į anoniminį pasaulį, nes mūsų žmonos užsikemša ausis, kaimes kalbamės su jomis." Taip ir mes, anonimai, sėdintys tamsoje, esamearčiau Martyno, nei likusieji. Mes juokiamės iš jo pašaipų, tuo tarpuveikiantieji scenoje išlieka rimti, mes einame kartu su juo, visi kiti- prieš jį. Antroji spektaklio pusė, nuo Miglės (Benita Vasauskaitė, VestaŠumilovaitė) pasirodymo, pradeda judėti kita linkme ir kitokiu ritmu.Tempas staiga sulėtėja. Tai jau nebe Martyno, o Miglės linija,primenanti apie tragediją, kuri anksčiau neatrodė svarbi - dingožmogus. Išvydus Miglę, apie kurią tiek buvo šnekėta, galima kieknustebti - ji visiškai paprasta, galima sakyti, „jokia". Apie joscharakterį  nieko negalime suprasti, tik tiek, kad ji išsigandusi,susikausčiusi, pasimetusi. Neatrodo, kad Martynas tai pastebėtų, jisneskuba jos  globoti, klausti, kas atsitiko. Peršasi išvados: arba jivisą laiką tokia, arba tarp jų jau įprasta, kad problemų turi tiktaiMartynas, kad jie dažniausiai šnekasi tik apie jo mintis, jo gyvenimą.Situacija primena neseniai pasirodžiusį Rugilės Barzdžiukaitėsspektaklį „Hipokampas" - turintis problemų vaikinas ir psichologiškainuo rūpinimosi juo išsekusi, pasimetusi mergina. Kentėdami patys,kankiname ir savo artimuosius, tačiau būdami taip įsigilinę į savokančią, to net nepastebime. Taip atsitiko ir Martynui, atrodo, jis tąsuvokė, sužinojęs, kad ji nevaikščiojo į paskaitas, kad fotografavotiltus, kad darė tai, apie ką jis nė nenutuokė. Čia veikėjaspasikeičia, staiga surimtėja, nebelieka ironijos, vaidybos. Paskutinisjo prisiminimas Mokytojo (Vladas Bagdono) namuose pasakojamas be jokiųpašiepiančių komentarų ir tai ne tik todėl, kad Mokytojas jam buvoartimas žmogus... Vlado Bagdono monologas tarytum sustato istorijos akcentus į savovietas.  Jis vienintelis iš likusių veikėjų atitrūksta nuo minios irtampa gyvas. Be to, jis pažįsta šiuos abu paauglius ir gali įvertintisituaciją, netgi prisiimti sau, kaip suaugęs asmuo, didžiąją dalįkaltės. Ainiui Storpirščiui tai vienintelis epizodas spektaklyje, perkurį jis gali pailsėti, pirmą kartą visų akys nukreiptos ne į jį. Tuopačiu tai ir pirmas kartas, kai šis veikėjas kažko iš tikrųjų klausosi. Keista tyla po mokytojo kalbos, lyg visi jau būtų išsekę. Išties,šiandien jau gana. O tada isteriški Martyno bandymai kalbėtis toliau,dabar jis „nebeišsikalinės", tegu tik jo klausia... Panašu, kad jis nevien suvokia situaciją, nori padėti, bet ir nežino, ką veikti toliau.Posėdis baigėsi ir reikia kažkur eiti, Martynas nežino kur, o gal  jauir žino - pas Miglę, bet šis kelias gana baisus. Galbūt tai buvo noras,kad jį sustabdytų, bet žmonės nesimoko iš savo klaidų, jie tik linkęjas analizuoti. Paskutinis Martyno šūksnis „Sudie, idiotai!",sviedžiamas skambantis telefonas jau sėdint šalia Miglės - tarsivisiškas nusivylimas žmonėmis. Tiek laiko ieškojęs ir laukęs jisnutaria: „jie visi yra dingę be žinios", ir tai nepasikeis. O tadasalėje vėl - posėdis, vėl dingo žmogus, šįkart greičiausiai jis.„Dingusieji be žinios" šaltais veidais nagrinės jo dingimą ir kažkamkitam postringaus apie tragedijos rimtumą.

Atgal