Andrius Jevsejavas

Neseniai atšvęstos, o gal dar tebešvenčiamos, Lietuvos nepriklausomybės devyniasdešimtosios metinės neišvengia­mai privertė susimąstyti apie daugelį da­lykų. Tačiau įdomiausia turbūt buvo atsi­gręžti atgal į pirmosios respublikos laikus ir pasvarstyti: ar dar yra dalykų, bent kiek siejančių tarpukario ir šiandienos Lietu­vos žmones? Ar įmanoma istorijos veid­rodyje pamatyti šiandieninį savo veidą? Ar gali šiuolaikiniam žmogui būti aktua­lios beveik amžiaus senumo problemos? Būtent tokios mintys lydėjo kovo 6 dieną, keliaujant į teatro laboratorijos „Atviras ratas" spektaklį „Sparnuotasis Matas", su­kurtą pagal tarpukario Lietuvos rašytojo Kazio Binkio satyrinę poemą.

Užpustytomis Vilniaus gatvėmis čiuožiant Menų spaustuvės link (kur ir vyko spektaklis), ironišką šypseną kėlė mintis, jog nuo lauke siaučiančios pūgos teks slėptis „keturvėjininko" Kazio Binkio glėbyje. O pamąsčius, kad visus keturis vėjus suvarius į vieną ratą (kad ir atvirą) gresia viesulas, uraganas ar mažų mažiau­siai audra... Darėsi kiek baugoka, tačiau itin smalsu, ar sugebės jaunieji Vlado Bagdono ir Aido Giniočio auklėtiniai suvaldyti, rodos, neišsenkančia energija trykštančias ir žaibais besispjaudančias lietuvių literatūros chuligano eiles.

Tenka pripažinti, kad jauniesiems „keistuoliams" (nors taip juos vadinti gal ir nėra sąžininga - teatro laboratori­ja „Atviras ratas" jau senokai įsitvirtino kaip pakankamai brandi ir savarankiška kūrėjų komanda) K. Binkį „pažaboti" pavyko puikiai. Ir nors prieš pasirodymą teko nuogąstauti, kad „su pavasariu lenktyniais" pasileidę spektaklio kūrėjai gali įsivelti į kiek chaotišką rungtyniavimą su literatūrine medžiaga, nieko panašaus nenutiko. Tiek aktoriai, tiek „Sparnuo­tojo Mato" režisierius A. Giniotis dar kartą įrodė esantys ypač darnus kolekty­vas, puikiai pažįstantys, suprantantys ir remiantys vienas kitą (į toli gražu ne vie­ną pirmųjų pasirodymų susirinko ir tuo metu spektaklyje nevaidinantys kolegos). Maža to, prisijaukintas K. Binkis ir pats atrodė tarsi vienas iš kurso draugų.

Iš tiesų aktorių lūpose atgijusi XX a. pradžios poezija ir lyriškos dainos paro­dė, kad visa tai dar gali būti įdomu ir aktualu amžinai skubančiam šiandienos žmogui. Ir nesvarbus atrodo nei amžius, nei socialinė ar kokia kita padėtis. Pasiro­do, kad kadaise dinamika ir energija stebinusios „keturvėjininkų" eilės ir dabar dar žengia ne vėžlio žingsniu. Šiandieni­niame sociokultūriniame fone nesunkiai atpažįstama atrodo ir aktorių pasakojama istorija apie prabangiu automobiliu į tik­rą lietuvišką kaimą atvažiavusį turtingą amerikietį, pavergiantį vienos iš dviejų seserų širdį, o kita lieka abejinga, nes lau­kia grįžtančio jaunikio, tikro lietuvaičio, lakūno Mato. O ir tas lakūno įvaizdis jau senokai tapo savotišku mūsų tautos pa­sididžiavimu. Pradedant legendiniu Da­riaus ir Girėno skrydžiu per Atlantą, bai­giant nemažiau legendiniu „sparnuotojo prezidento" skrydžiu po tiltu... O dar ir dabar galvoje skambantys dainos žodžiai „ai vija kanapija, kas nuvyto vėl atgyja", pasirodo, gali jaudinti ne tik ant palangės rymančią motulę sengalvėlę.

Šiame, kaip ir daugelyje kitų „Atviro rato" spektaklių, nėra dekoracijų, nėra garso įrašų (kam jų reikia, jei visi akto­riai puikiausiai dainuoja vienu ar keliais balsais, groja vienu ar keliais instrumen­tais - gitara, smuiku, akordeonu, įvairiais perkusiniais instrumentais). Tačiau nieko lyg ir netrūksta. Visą „Sparnuotojo Mato" erdvę kuria patys aktoriai: jie groja, dai­nuoja, šoka, jei reikia - tik iš savęs pačių sukuria automobilį su visais atributais, tvorą ir miaukiantį katiną, lempą, tikrų tikriausią vaišių stalą, radijo stotį, bažny­čios altorių ir taip toliau. Čia tikriausiai dėkinga šiuo atžvilgiu yra ir Menų spaus­tuvės „Kitos" salės erdvė - aktoriai užpildo mažytę sceną, nepalikdami, rodosi, nė centimetro tuščios vietos. O kadangi žiūrovai sėdi šalia sceninio vyksmo - jie, užburti aktorių nuoširdumo, nejučia ir patys įsitraukia į spektaklį. Atrodo, kad abejingų likti tiesiog negali.

Spektaklis tarsi balansuoja ant socia­linės satyros ir miuziklo ribos. Trumpas buitines scenas itin dinamiškai keičia dar trumpesni muzikiniai intarpai ar pasako­tojų kalbos. Siužetas plėtojamas žaibiš­kai. Vieną etiudą staigiai, be menkiausio stabtelėjimo, keičia kitas, atskiros scenos tiesiog lipa viena ant kitos. Tačiau atrodo, kad nelieka nė vieno neatsakyto klausi­mo, nė vienos neaiškios detalės. Viskas daroma trumpai, drūtai, aiškiai ir papras­tai, tačiau ne primityviai. Net ir didžiau­sią pavojų „iškristi" iš spektaklio turėjusi gėrimo scena (bene ilgiausiai užsitęsusi) buvo atlikta pakankamai subtiliai, ne­nugrimzdo į stačiokiškumą ir neprailgo. Didžiulį įspūdį padarė scena bažnyčioje, iš klūpojimo, meldimosi bei triukšmą keliančio kolegos tildymo perėjusi į labai patrauklų muzikinį etiudą.

Spektaklio veikėjai - savotiški ti­pažai. Iš daugiau ar mažiau vienodo kolorito kostiumais (dominuoja tauti­nių drabužių spalvinė gama) aptaisytų personažų išvaizda šiek tiek išsiskiria amerikietis Džekas (Giedrius Kiela) ir skrajojantis lietuvaitis Matas (Algirdas Urbonas). Džekas, kaip tikras vakarietis, dėvi juodą kostiumą ir baltus marškinius bei elegantišką skrybėlę, o ir paties ak­toriaus fiziniai duomenys suteikia vei­kėjui žavesio. Neaukšto stoto, kresnas, didžiagalvis, plačiai besišypsantis Dže­kas su cigaru burnoje - tarsi ištrauktas amerikietiško vesterno. Tikrų tikriausias į kaimą atvykęs milijonierius, merginas bandantis „papirkti" kramtomąja guma, galingu „Ford" automobiliu (žinoma, vaidintu pačių aktorių - su bėgių per­jungimo svirtimi, trinksinčiomis du­relėmis, garso signalu ir t. t.) ir savita kalbos maniera (nuolat kartoja beveik burtažodžiu tapusią frazę - all-right).

O štai Matas - akivaizdi Džeko prie­šingybė. A.Urbono personažas, apreng­tas tamsiais, languotais rūbais, kaip tikras lakūnas dėvi lėktuvo piloto šalmą, o vie­toj papiroso dantyse įsikandęs cigaretės nuorūką. Net ir Mato šypsena tokia nai­vi, kukli, iki skausmo lietuviška.

Kontrasto principu kuriami ir kiti personažai. Puikiausias pavyzdys - se­serys Stasė (Agnė Kaktaitė) ir Steputė (Ieva Stundžytė). Pastaroji - švelnumo įsikūnijimas, geltonkasė, kukli, paslau­gi, geraširdė - nors prie širdies dėk. O štai jos sesuo Stasė - grubi, pavydi, pa­sipūtusi kaimo gražuolė kaip graikų Me­dūza viliodama auką varto akis ir verčia flirto objektą suakmenėti. Vien ko verta tikriausiai visos publikos dėmesį prikausčiusi „raukšlės lyginimo" scenelė.

Ryškūs ir senųjų Butrimų paveikslai. Tėvas (Vytautas Leistrumas) - solidus šei­mos vyras, „gaspadorius" „smuikorius" „pasakorius" ir visoks kitoks „-orius". Kaip svetingas šeimininkas, Šis svečiui iš už Atlanto net tradicinės amerikietiškos dainos „Cotton Eye Joe" motyvą sučir­pino. Vestos Šumilovaitės Butrimienė - išrietusi kuprą, landi, netgi gašli, bet ko­kiomis priemonėmis įpiršti savo dukras pasiryžusi senė.

Tiek aktoriai, tiek režisierius padir­bėjo iš peties - spektaklyje veikia gausy­bė įdomių, skirtingų personažų, bet nė vienas jų neišsiskiria iš konteksto. Net ir tiesiogiai veiksme nedalyvaujantys pasa­kotojai (Jonas Šarkus ir Eimantas Bareikis) surado savo vietą ir „savąsias" scenas pateikė itin skoningai ir delikačiai.

Spektaklio „Sparnuotasis Matas" kū­rėjai nusipelno didžiausių pagyrų. Visų pirma dėl to, jog salėje sėdintiems žiūro­vams padovanojo visą valandą malonumo stebėti scenoje žaidžiančius, šokančius, grojančius ir dainuojančius žmones bei privertė pamiršti lauke siaučiančią pava­sarinę pūgą. Ir dar todėl, kad, prisijau­kinę visus „keturis vėjus" su K. Binkių priešaky, įpūtė šilumos į aptingusias po dienos darbų žiūrovų sielas. Belieka jau­nuosius aktorius pasveikinti, kad ryžosi tęsti „Keistuolių" teatro darbą bei augin­ti savąją žiūrovų kartą. Galbūt kas nors kada nors galės išdidžiai pasakyti, jog iš­augo su „Atviru ratu".