“Intymūs Atsivėrimai”

 Ridas Viskauskas

     Šiųmetis, antrasis, nacionalinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos "Asitežas" festivalis vyko spalio 21–24 d. Alytuje ir Vilniuje. Gražu, kad formuojasi tradicija šviečiamosios reikšmės teatro festivalius organizuoti ne tik nuo renginių pertekliaus kibirkščiuojančiame Vilniuje. Ir kitur, anot vieno dramaturgo, "gyvena žmonės"...
     Gaila, kad konkurso "Ieškome lietuviško Šekspyro" dalyviai, kurių pjesės buvo skaitomos spalio 23 d. Valstybiniame jaunimo teatre, nematė "Asitežo" festivalyje vaidinto spektaklio "Atviras Ratas", kurio autoriai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso studentai – būsimi Keistuolių teatro aktoriai (specialybės pedagogai – Vladas Bagdonas ir Aidas Giniotis). Minėtame spektaklyje buvo tai, ko stigo kai kurioms konkurso pjesėms – "filosofiniams disputams": stovėjimo "ant žemės" – rėmimosi kūrėjų patirtimi.
     "Atviras Ratas", kilo įspūdis, išsirutuliojo iš pedagoginės užduoties studentams – papasakoti tikrą istoriją (įvykį), kurioje studentas būtų dalyvavęs, kurioje slypėtų tam tikra jaudinanti gyvenimo paslaptis. Spektaklyje tarsi nėra režisūros "stebuklų": studentai, sėdėdami ratu (publika juos supa), pakaitomis pasakoja trumpas veiksmingas istorijas (be retorikos puošmenų!) ir kaip vaikai žaidžia vaidmenimis: pavyzdžiui, "tu būsi mano mama", "brolis" ar panašiai. (Visaverčio personažo psichologinio portreto sukurti nesiekiama, o istorijų klausantys neutriruoja vertinimų.) Istorijos keičiasi, susipina – spektaklyje jaučiama dramaturgijos raida. Vilniškis vaidinimas baigėsi savotiška "akcija": studentui Giedriui K. mašinėle buvo nukirpti ilgi plaukai (Sauliaus Šaltenio pjesės "Škac, mirtie, visados škac...", kurią neseniai Keistuolių teatre režisavo Algis Latėnas, aidas?)
     Kokias istorijas prisimena studentai? Sakyčiau, intymias, kurios nepasakojamos prašalaičiams. Štai vienas pasakoja, kaip jį, dvimetį, mama mokė "sėdėti ant puoduko", kuris buvo gerokai įkaitęs nuo karštos krosnies... Kita studentė prisimena, kaip, mirus klasiokei, mokytoja primygtinai reikalavo, kad ji "sakytų kalbą" prie draugės kapo... Aišku, prisimenamos ir pirmosios sumaištys, kurias kelia drova dėl besikeičiančio kūno, spontaniški jausmai kitos lyties asmeniui, baimė atsiverti ir pasakyti, ką jauti... Turbūt spektaklio kulminacija bus Justo T. prisiminimas, kaip jis vieną vakarą sergančiai mamai pasakęs "viso gero", o kitą rytą sužinojęs, kad ji mirė, – metafizinė kaltė dėl neatsargaus žodžio jį lydi ligi šiol...
     Išpažintinė intonacija teatre – nedažna mūsų laikais (gal todėl pastaraisiais metais taip išpopuliarėjo aktorių dainuojamosios poezijos vakarai Vilniuje ir Kaune?). "Atviro Rato" patirtys skatina ir žiūrovus prisiminti: kiekvienas turėjome "savo puoduką" ar esame neatsargiai ištarę blogą pranašystę (bent mintyse)... Žinoma, psichodramos bruožų turinčiame spektaklyje atmintis cenzūruojama, ir studentai (bei publika) neverčiami šokti dvasios striptizo. Fantazija siūlo, kad vaidinimas sumanios vadybos rankose galėtų tapti net kokio nors fondo remiamu keliaujančiu tarptautiniu socialiniu-meniniu projektu: belieka keisti dalyvių sudėtį pagal amžių, rasę, tautinę kilmę, priklausomybę socialinės rizikos grupėms ir panašiai. Bet gal, dangstantis "kultūrų dialogu", tai būtų lyg ir kokia spekuliacija – prekiauti asmenine patirtimi?