“Išsaugoje vaikiškuma. Jaunieji „Keistuoliai" baigia studijas“

7 meno dienos
2006m. birželio 2d.

Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bakalauro studijas baigia Aido Giniocio ir Vlado Bagdono paruoštas tikslingas aktoriu kursas. Baigiamieji diplominiai spektakliai, kuriu yra net keturi, bus parodyti birželio 3–7 d. „Keistuoliu teatre". Jaunieji aktoriai kartu su savo pedagogu A. Giniociu sutiko ta proga pakalbeti apie praejusius metus, patirtus ispudžius, išmoktas pamokas. Užtikti viename iš „Keistuoliu teatre" esanciu užkulisiniu kambareliu, aktoriai atrode kiek pavarge, bet linksmi ir susitaike su tuo, kad prieš egzamina suaktyvejus repeticijoms vel reikes repetuoti iki nakties. Paklausti apie pirmasias studiju dienas, mokymasi buti ir dirbti kartu, busimieji aktoriai pripažista, kad tik ateje dideles simpatijos vienas kitam nejaute, taigi ir pradžia lengva nebuvo. "Susirinko tikrai labai skirtingi žmones, visi "kampuoti", aštrus, kiekvienas su savo dygliais. Patiems savarankiškai dirbti, be destytojo pagalbos, iš pradžiu buvo tiesiog neimanoma", – neslepia aktorius Eimuntas. Dabar, praejus ketveriems mokslo metams, šios problemos, atrodo, liko užmaršty. Negali nepavydeti jiems, susitikimo metu sedejusiems aplink gitara laikanti bendrakursi Vytauta Leistruma ir veliau kartu repetavusiems busimo koncerto dainas – tokie jie draugiški ir linksmi. Nesijaucia jie nei pernelyg subrende, nei suauge. Greiciau – išsaugoje vaikiškuma. Ir nors visi vienareikšmiškai pritaria, kad studijuoti buvo idomu, sutinka, kad ir ne mažiau sunku. Kai kurie, ateidami i šia profesija, apskritai nelabai žinojo, kas yra aktoriaus darbas. Pavyzdžiui, Benita Vasauskaite pasakojo, kad pateko cia vos ne atsitiktinai. Lydedama drauge i stojamuosius egzaminus, pati juose dalyvavo jei ne del smalsumo, tai tikrai tik noredama išbandyti jegas. Ne vienus metus jos svajotas žurnalisto darbas visiškai nublanko prieš akademijoje patirtus stojamuju egzaminu ispudžius. A. Giniotis prisimena, kad kartu su V. Bagdonu renkant kursa ryškiu nuomoniu susikirtimu nebuvo. Atrankos metu maste išvien, nors abieju aktorines mokyklos yra nepaprastai skirtingos ir per šiuos metus studentai augo tarp dvieju teatriniu, pedagoginiu poliu. Tradicines problemos, su kuriomis paprastai susiduria jauni aktoriai (pvz., scenos baime, jaudulio tramdymas), neaplenke ir busimu „Keistuoliu" grupes. Iš pradžiu sunku buvo vaidinti net ir kurso draugams stebint. Prireike laiko, kad itampa, buvusi studiju pradžioje, dingtu, nors jaudulys, turbut kaip ir kiekvieno aktoriaus darbe, prieš ižengiant i scena išlieka iki šiandien. Busimieji aktoriai, i sostine suvažiave iš skirtingu aplinkiniu miesteliu, A. Giniociui pasirode gana naivus. Kalbedamas apie savo studentus, „Keistuoliu teatro" aktorius ir režisierius prisimena posaki: „Kuo žalesnis molis, tuo jis geriau minkosi". O šis „minkesi" labai... lanksciai. „Aš iš ju išmokau imlumo, lankstumo. Idomu, kad dirbdamas turejau ir pats koreguoti savo jau sukurtas bendravimo taisykles", – sako A. Giniotis. Vienas svarbiausiu per ketverius metus nuveiktu darbu – spektaklis „Atviras ratas", 2005 m. iškart apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi" kaip geriausias metu spektaklis jaunimui. „Atviro rato" istorijos – tai paciu vaidintoju neišgalvoti gyvenimo faktai, asmeniškai reikšmingi ivykiai, kuriems atskleisti prireike nemažai pastangu. Repetuodami cia jie mokesi pažinti, bendrauti ir girdeti vienas kita. „Tai buvo pirmieji profesiniai žingsniai, pirmosios aktorystes pamokos, – teigia režisierius. – Tokio darbo moto buvo supratimas, kad teatras yra viltingas, jis turi skleisti šviesa." Kiek gi reikia laiko aktoriui subrandinti? Tikslaus atsakymo nera, viena tik aišku – ketveriu studiju metu tikrai neužtenka. „Manau, kad aktorius subresta po kokiu šešeriu metu darbo teatre. Ir tik po dešimties pradeda suvokti, ka jis iš tiesu gali", – teigia ilgamete scenos patirti turintis A. Giniotis. Kita vertus, roko operoje „Meile ir mirtis Veronoje" pagrindiniai vaidmenys patiketi butent jaunimui, ir jau kritiku pripažintas Ievos Stundžytes Džuljetos vaidmuo liudija ne tik destytojo pasitikejima savo aukletiniais, bet ir ankstyva ju talentu pasireiškima. Susimastyti apie savo profesija aktoriai turi progos kiekviena diena. Bet ivardyti, kas tai yra, dar sudetinga: „Prieš stodamas nedaug žinojau apie aktoryste, o dabar žinau dar mažiau", – juokiasi V. Leistrumas. Keistuoliu kursa galeciau pavadinti vienu iš pavyzdingiausiu, uoliai lankanciu ir kitu teatru spektaklius. „Dažniau iš blogu spektakliu yra ko pasimokyti nei iš geru. Supranti, kaip nereikia daryti", – atvirauja Giedrius Kiela. O pokalbio pabaigoje paprašyti sukritikuoti Lietuvos muzikos akademijos destytoju apie juos sukurta itin teigiama ivaizdi – žavus, darbštus, kurybingi, linksmi, aktoriai nusijuokia: „Matyt, iš tikruju tokie ir esame". Nera pagrindo netiketi, juo labiau kad netrukus pasirodysiantys net keturi skirtingo žanro spektakliai su baigiamuoju koncertu kalba apie sunkius darbus, iveiktas kliutis. Sekmes neimanoma pasiekti be abipusio supratimo, bendro meninio tikslo ir net be pakilios ir draugiškos kurse jauciamos atmosferos. Man belieka palinketi vieno iš studentu ivardyto ir jiems taip svarbaus „kurybinio neramumo", amžino ieškojimo ir žiurovu meiles. Ir, žinoma, ateityje išsaugoti tai, kuo jau šiandien i juos žiuredami didžiuojasi ju pedagogai.

Ginte Pranckunaite