„Atvirame rate“ – visiškai atvirai
Durys
2005m. liepos 27d.

     „Keistuolių teatro“ režisierius Aidas Giniotis kartu su savo auklėtiniais Lietuvos muzikos akademijos ketvirto kurso studentais pasirodymą „Atviras ratas” įvardija ne kaip spektaklį, bet kaip teatro laboratoriją, teatrinį vyksmą., kuris niekada nebūna toks pat ir yra gyvas, nuolat besikeičiantis kūrybinis procesas. Jauni žmonės, sėdėdami ratu ant kėdžių, žiūrovų apsuptyje, prisimena bei žaismingai improvizuoja ryškiausias savo vaikystės ir paauglystės istorijas. „Atviro rato“ dramaturginis audinys išaustas autentiškais būsimų aktorių autobiografinių raštų siūlais. Šio projekto idėją režisierius bandė realizuoti dar nuo 1989 metų. Pirmą kartą “Atviras ratas” buvo parodytas 2004-ųjų rugpjūtį Vokietijoje. Lietuvoje premjera įvyko spalio mėnesį Vilniuje ir Alytuje vykusiame nacionalinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos “Asitežas” festivalyje. Julijus Lozoraitis autobiografines improvizacijas spaudoje pavadino šio festivalio sensacija. Už šį projektą A.Giniotis šiemet buvo apdovanotas “Auksiniu scenos kryžiumi”.
     Režisierius prisipažino, kad buvo nelengva įtikinti kursą imtis šio projekto. Jauni žmonės nerimavo, ar, atrodo, niekuo neišsiskiriančios, paprastos jų vaikystės bei paauglystės istorijos sudomins šiandieninį žiūrovą. Be to, asmeninių skaudulių atvėrimas, vieša išpažintis yra daug sudėtingesnis ir skausmingesnis procesas, nei vaidinimas prisidengus personažo kaukę.
     Aktoriai prisimena savo vaikystės nuotrupas ir kuria trumpus etiudus: draugystė kieme, santykiai su tėvais, įvairios baimės, Kalėdų senelio laukimas prie eglutės ir kt. Vėliau, jaunuoliams bręstant, problemos vis sudėtingesnės ir skausmingesnės: tėvų skyrybos, išdavystės, pirmasis pasimatymas, lėtas šokis, bučinys, socialinė neteisybė ir pirmosios artimiausių žmonių netektys. Graudžios istorijos kaitaliojasi su juokingais atsitikimais, o siužetinė linija dinamiškai rutuliojasi asociacijų principu: mokykla, šeima, meilė, draugai ir panašiai. Vieni aktoriai drąsiai ir visiškai nesivaržydami kloja savo gyvenimą publikos teismui, o kiti dar kiek varžosi, nedrąsiai bando prisijaukinti asmenines skriaudas ir netektis. Aktoriai ne vaidina, o tiesiog dar kartą išgyvena kažkada įvykusias istorijas, todėl kiekvieną kartą spektaklis būna vis kitoks, nuolat keičiasi ne tik situacijos , bet ir aktorių sudėtis.
     Pasak režisieriaus A.Giniočio, „išdrįsti kalbėti, tai tas pat kaip išpažinti. Išpažindamas pažįsti save. Per save – kitus. Kelias nuo savęs pažinimo į kitų pažinimą - nesibaigiantis kelias. Tarsi užburtas ratas. Mūsų tikslas - atverti tą ratą. Prakalbėti atvira teatrine kalba. Teatrinėmis taisyklėmis. Apie kitus per save. Gydyti ir gydytis. Teatru.“
     Įdomiausia, kad nuo pirmos akimirkos užsimezga glaudus ryšys tarp aktorių ir žiūrovų, vyksta nuoširdi ir atvira komunikacija, nes publika atpažįsta save, susitapatina su pasakojamais veikėjais. Visos istorijos artimos ir suprantamos, nes kiekvienas vaikystėje tikėjome Kalėdų seneliu, jautėmės įskaudinti draugų, tėvų, mokytojų, o paauglystėje nerimavome dėl savo pakitusios išvaizdos, skaudžiai išgyvenome pirmą meilę ir galbūt palaidojome brangų žmogų.
     Nors aktoriai sėdi ratu ir pasakoja bei improvizuoja savo praeities situacijas tarsi vienas kitam, žiūrovas jaučiasi pilnateisis teatrinio proceso dalyvis. Jis jaudinasi ir smagiai juokiasi kartu su jaunaisiais herojais. Stebint spektaklį, kyla dviprasmiškos mintys, kad realus gyvenimas kartais daug įdomesnis už iliuzorinį teatrą, nes yra paremtas tikrais išgyvenimais, realiais žmonėmis ir neišgalvotomis situacijomis. Aktoriai, pasakodami savo istorijas, atsiveria, „čia“ ir „dabar“ vyksta viešas teatro terapijos seansas. „Atviras ratas“ - įdomus ir vertingas kūrybinis edukacinis eksperimentas, atvėręs ne tik vaidinančių aktorių, bet ir įvairaus amžiaus žiūrovų neišsemiamas asmeninės patirties gelmes.

Jūratė Grigaitienė