Teatralai įniko skelbti apie būsimas sensacijas, kurios dažniausiai kelia žiurovų nusivylimą. Todėl tikrą teatrinę sensaciją nesunku ir prapžiopsoti. Taip vos neįvyko, kai praėjusį savaitgalį per teatrų vaikams ir jaunimui festivalį “Asitežas“ Alytuje ir Vilniuje buvo parodytas Muzikos akademijos studentų aktorių,režisieriaus ir aktoriaus Aido Giniočio auklėtinių, spektaklis “Atviras ratas. Autobiografinės improvizacijos”. Didžiulį įspudį paliko tiek jaunų aktorių artistiškas nuoširdumas, tiek aistringa ir betarpiška publikos reakcija. 
     Spektaklis “atviras ratas” - tai Muzikos akademijos studentų būsimųjų aktorių antrųjų mokslo metų kursinis darbas, parengtas šių metų pavasarį. Kurso vadovas buvęs “keistuolis”, o dabar populiarus lengvojo žanro spektaklių režisierius Aidas Giniotis suformulavo savo auklėtiniams lyg ir nesudėtingą užduotį - atgaivinti atmintyje ryškiausius ir jautriausius vaikystės prisiminimus ir suvaidinti juos su kurso draugais standartinėje mokomojoje situacijoje,tai yra susėdus ant kėdžių, sustatytų ratu.
     Šioje užduotyje susipynė dvi nuo seno vartojamos, tačiau plačiai publikai neafišuojamos teatro rūšys: pedagoginė ir psichoterapinė. Giniotis suplakdamas į vieną šiuos abu neviešo teatro žanrus ir kurdamas iš jų viešą reginį, demonstruoja pedagogo ir režisieriaus meistryste. Jauni žmonės, susėdę ,pradeda pasakoti” kai buvau mažas nukritau ir gavau smegenų sutrenkimą”,” kai man buvo penkeri pirmą kartą pamačiau mamą rūkant”, “kai buvau septynerių, tėvai susipyko  …”.
     Jauni žmonės pasakoja paprastai ir atvirai. Po to jie čia pat suvaidina savo pasakojimą megdžiodami ir save,ir savo draugus, ir tėvus, ir mokytojus, su partneriais iš to pačio studentų rato. Mėgdžiojimas kaip pridera, kelia ironišką aplinkinių reakciją. Pasakotojai įsijaučia, mėgdžiojimas vis labiau tampa vaidyba, platėja pasakojimų siužetai, rimtėja  temos: išdavystė, pirmoji meilė, pirmasis susitikimas su neteisybe,žiaurumu, mirtimi…
     “Atvirą ratą” - teko matyti du kartus - Alytaus teatro fojė ir Vilniuje, Jaunimo teatro salėje 99. Abiem atvejais publika susodinta aplinkui, iš visų pusių stebėjo tai, kas vyko studentų rate. Žiūrovų reakcija buvo audringa. Regis jie buvo apstulbe, kad teatras sugeba būti toks atviras, gali kalbėti suprantama ir kasdiene jaunųjų kalba ir apie jiems svarbius ir suprantamus dalykus. Ir kad visą tai geba pademonstruoti jų amžininkai.
     Ir Alytaus, ir Vilniaus “atviro rato” variantai buvo skirtingi, nors esminė siužeto linija liko ta pati - link tragedijos, link jaunų žmonių žūties. Ypač savotiškas buvo spektaklio Vilniuje finalas. Vienas jaunų aktorių pasisodinęs viduryje rato ant kėdės kolegą, čia pat, žiūrovų akivaizdoje, netikėtai mašinėle “nušienavo” jo vešlias, žemiau pečių nutįsusias garbanas.
     Viena jauna žiurovė lyg tol ypač entuziastingai stebėjusi spektaklį, tuo momentu prapliupo raudoti balsu, nors jos kūkčiojimuose skambėjo ne nuoskaudos, o pasigerėjimo gaidos. Ir tuomet buvo pagalvota: o gal išties toks tiesmukas iliustratyvus ir šokiruojantis finalas yra šiuo atveju pateisintas? Juk kiekvienas iš jų po tokio “Atviro Rato“ akcijos išeina pasikeitęs. Pasikeitę išeina ir jauni žiurovai, būsimų aktorių amžininkai ir bendraminčiai.

Julijus Lozoraitis