“Atminties variacijos – teatro terapija”
Literatūra ir Menas

     Ištrauka:
     Kišeninėje Menų spaustuvės salėje pradėtas rodyti neįprastas spektaklis. Pašalietis gal ir nesuprastų, ar tai tikras teatras – ratu sėdi dešimt jaunų vaikinukų ir merginų ir pasakoja vieni kitiems kažkokias istorijas. Pasakoja ir čia pat jas pavaizduoja... Bet pašalietis vargu ar užsuktų į šią salę, o jeigu užsuktų, tiesiog šiaip sau, manau, būtų maloniai nustebintas. Būrelis jaunuolių, būsimieji aktoriai profesionalai, Keistuolių teatro pamaina, užsispyrėliškai nekuria teatro – čia, į vienam vakarui artima tapusią salikę, jie atsineša savo potyrius ir juos čia pat, mūsų akyse, suveria į vieną prisiminimų vėrinį. Tas vėrinys ir vadinasi "Atviras ratas".
     Žinoma, kad tai nepaprastas "ratas", nors pasakotojai sėdi ant kėdžių ir, be abejonės, ratu. Tai – atvirumo ratas, kur kiekvienas į netrukus visus apjungsiančią istoriją įneša po kruopelę savo gyvenimo. Štai tas nuotykis iš gimimo, anas – iš darželio, šitas – iš mokyklos, dar kitas – iš šeimos. Atrodo, koks gi čia stebuklas – susikaupti ir pradėti kalbėti: "Kai man buvo ketveri...", "Kai aš lankiau darželį…", "Kai mano mama sunkiai sirgo…" Dar – bakstelėti pirštu į draugus ir tą "kai..." tiesiog pavaizduoti – dviese, trise, keturiese. Stebuklas kitur – tos miniatiūrinės biografinėmis improvizacijomis pavadintos kruopelytės, kurios, atrodytų, neturi nieko bendra su jų pasižiūrėti atėjusiųjų gyvenimu, staiga tampa nepaprastai tikros ir atpažįstamos, o jų "autoriai" – artimi ir savi. Jie kalba ir rodo, o tu ne tik žiūri, ne tik juokiesi, bet tarsi nevalingai esi į šį ratą įtraukiamas. Ir netrukus pats mintyse kartoji: "Kai man buvo.., kai mano.., kai mokykloje..." Supranti, jog tas ratas – tai dar ir nesibaigianti gyvenimo akimirkų dėlionė, apie kurias tu jau pamiršai, bet su kažkuo, kažkur kitur, kitu laiku jos nutiko. Ir taip kartojasi be atvangos. Taip "mažasis" sėdinčiųjų centre ratas išdidėja iki sėdinčiųjų aplink juos ir tampa išties atviras.
     Bet vis dėlto tai teatro žmonių ratas. Scena, kad ir kokia ji būtų, turi vieną bjaurią savybę – ji viską paverčia truputį "teatru". Tikroji tiesa čia neįmanoma, nes tada scena virstų nescena. Kaip tik tai puikiai supranta jauni aktoriai ir turbūt kaip tik todėl šias istorijas gera žiūrėti. Jos vos vos netikros – rimtos, bet ir sužaistos, nes aktoriai atsisveikina su patirtais įvykiais: kartais liūdniau, o kartais ir pasijuokdami. Juk, pavyzdžiui, viena yra pačiam prisiminti kažkada turėtą draugą ar sutiktą žmogų ir visai kas kita – kai jį įsivaizduoja ir pavaizduoja jau naujasis draugas. Tas, kurį išsirinkai iš dešimtuko ir kuris čia pat atliko savo "vaidmenį" – suteikdamas naujų spalvų, priversdamas jį kitaip kalbėti ir elgtis. Tada ir įvykis ar nuotykis nebėra toks asmeniškas, nebėra intymus ar žeidžiantis. Jis tampa visų – ir partnerio, ir net žiūrovų, teatro įvykiu. O ką tik pavaizduotas žmogus – mažyčiu vaidmeniu, sukurtu per kelias minutes. Reikia tik įsivaizduoti – dešimt jaunuolių, kurie pasakoja ne po vieną, o po kelis nuotykius, kuriuose dalyvauja irgi ne vienas, o keli aktoriai... daugybė nuotykių, daugybė patirčių.
     Štai taip – iš tikrų ir vis dėlto sukurtų istorijų – sukamas "Atviras ratas". Kiekvieną vaidinimo vakarą vis naujas, nes kiekvieną sykį savo prisiminimui aktoriai gali pasirinkti vis kitą partnerį, vis kitą įvykį. Tad kiekvieną vakarą tai vis naujas spektaklis – su savo tema, vaidmenimis, savo pradžia ir pabaiga, besikeičiančiomis nuotaikomis ir ritmu. Tiesa, nesikeičia čia turbūt tik atsisveikinimo su vaikyste, paauglyste tema. Ji sužadina ir graudulį, ir juoką, ji abu – aktorių ir žiūrovų – ratus sujungia į vieną, čia ir dabar savo praeitį improvizuojančiųjų bendriją. Gal tai ir yra teatro terapija?

Rasa Vasinauskaitė